„Aš sunaikinsiu išmintingųjų išmintį ir niekais paversiu gudriųjų gudrybes“
[1 Kor 1,19]
Kartą du jaunuoliai nusprendė susirasti sau gyvenimo mokytoją, kuris juos išmokytų gyvenimo išminties. Susiruošė ir iškeliavo. Po ilgai trukusios kelionės jie pasiekė miestą, kuriame gyveno žinomas išminčius. Atėję pas jį jaunuoliai paprašė, kad jis juos mokytų. Tas sutiko. Tačiau jaunuolius labai glumino ta didžiulė prabanga kurioje jis gyveno – auksu spindintys rūmai, begalė tarnų. Jaunuoliai pamanė, kad tikras mokytojas taip gyventi neturėtų ir iškeliavo toliau. Po kurio laiko jie priėjo nuošalią gyvenvietę, kurioje gyveno taip pat labai žinomas mokytojas. Jie pamatė, kad jis gyvena labai asketiškai – kukli trobelė, paprastas maistas. Štai šitas mus ir mokys, pamanė jie. Užėję į trobą jie pamatė, kad viduje visiškai tuščia.
– Jūs turbūt pavargot ir išalkot po kelionės,- tarė šeimininkas ir mostelėjo ranka. Staiga trobos viduryje atsirado nuostabiais valgiais padengtas stalas, o aplink jį auksu puoštos kėdės. Jaunuoliai nustebo. Išminčius liūdnai pažiūrėjo į jaunuolius ir tarė. Jūs be reikalo nepasilikote pas pirmąjį mokytoją todėl, kad jis yra ir mano mokytojas. Aš dar negaliu nuolat gyventi nuolatinėje prabangoje kaip jis, nes dar esu per silpnas, kadangi turtai po truputį užvaldytų mano sielą ir jie man taptų labai svarbūs, o paskui aš pradėčiau ir puikuotis prieš kitus ir laikyti save geresniu nei kiti žmones.
Aišku, ši situacija ilgai netruktų, nes Dievas matydamas mano susireikšminimą ir sugedimą puikybėje ir saviapgaulėje, atsiųstų man daug bėdų tam, kad skubiai „atvestų į protą“. Todėl man reikia dar patobulėti, kad pasiekčiau visišką vidinę nepriklausomybę nuo pinigų ir nuo apgaulingos savimonės. O mano mokytojas tai jau pasiekė. Todėl jūs geriau grįžkit pas jį, nes jis sugebės jums daugiau duoti nei aš.
