<…>
Lietuvių kalbos ir literatūros pamoka yra merdintis archajiškas reliktas, atbaidantis mokinius nuo nuoširdaus susidomėjimu literatūriniu (ir apskritai kūrybiniu) pasauliu. Privalomųjų kūrinių sąraše dominuoja autoriai, kurių gyvenimo laikotarpiai varijuoja nuo renesanso iki XX a. pradžios – pageltusiuose istorijos puslapiuose užsilikusi lavoniena. Tai nėra blogai savaime, nes, žinoma, šaknis ir istoriją išmanyti yra pravartu, tačiau apkerpėjusių autorių aukštinami idealai mokytojų yra apologetiškai pateikiami kaip sektini, aktualūs ir autoritetingi. Taiklus ir universalus pavyzdys yra šių metų lietuvių kalbos valstybiniame egzamine liūdnai pagarsėjusioje temoje „kaip suprantamas vyriškumas?“ sušmėžavęs Vincas Krėvė-Mickevičius su savo seksistiniu magnum opusu „Skirgaila“. Drama apie galingą kunigaikštį, atvirai demonstruojantį savo pranašumą prieš engiamą moterį. Be abejonės, viduramžiuose (kūrinio veiksmo metu) dominuojančio patriarchališko patino ir bejėgės bei silpnos, gležnos, nuolaidžiaujančios moters paveikslas buvo gajus ir priimtinas. Reziumuojant, „Skirgaila“ – panegirika maskulinizmui, mačizmui ir jėgos kultui. Grįžkime į XXI a. Lietuvą, kur abiturientams siūloma rašyti apie vyriškumą (vis dar sunku atsitokėti, kad tai realu), o kaip pasiremtiną kūrinį siūlo minėtąją diskriminacijos ir represijų apoteozę, kurią mokytojai (mano aplinkoje) tebeakcentuoja savo mokiniams, kaip „vyro ir moters santykių atspindį“ arba „dilemos tarp tėvynės ir asmeninių interesų“ refleksiją – lyg valstybė būtų aukščiau individo. Akivaizdi, sakyčiau, fašistinė retorika, o mokiniai tai noriai sugeria, be žiupsnio kritikos, be krislelio nepatiklumo. Ir tai – tik vienas pavyzdys iš viso pūvančio dekadanso, vyraujančio kūrinių sąraše. XX a. antroje pusėje ir nuo nepriklausomybės atgavimo buvo parašyta begalė solidžių ir fenomenalių kūrinių, kurie savo idėjomis yra nepalyginamai progresyvesni, o kas yra progreso nešėjai, kuriems derėtų būti skiepijamas inovatyvumas, novatoriškumas, išradingumas? Jaunimas.
Kita opi rakštis – chroniška patriotiškumo, tautiškumo ir nacionalizmo indoktrinacija, prasismelkianti beveik visose humanitarinių mokslų disciplinose. Lyg sėdėtume kokioje nors karo akademijoje, kur panašiais metodais užprogramuojami robotukai trumpai kirptais plaukais. Jau minėtoje lietuvių kalbos pamokoje tai pasireiškia perdėtu tautinio atgimimo stabų (Maironio, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ir t.t.) garbinimu, kuriems skiriama neadekvačiai didelė dalis mokslo metų laiko. Jokiu būdu neteigiu, jog būtina eliminuoti šias sferas iš mokymo programos, tačiau dabartinėje postmodernioje visuomenėje tokie XIX a. nacionalistiniai išmislai yra nepaneigiamas anachronizmas. Toks įspūdis, jog paranojiškai bijoma, kad mokiniai užmirš, kokioje šalyje gyvena ir koks jų tautinis identitetas, todėl visais įmanomais kanalais tą jiems siekiama priminti, nes, neduokdie, mokiniai išsižadės savo kilmės ir šaknų. Kaip sakoma – didžiuokis vaisiais, o ne šaknimis. Gyvuojame kosmopolitizmo, multikultūrizmo, internalizacijos ir asimiliacijos laikotarpiu, kuomet dera solidariai sugyventi su visais pasaulio piliečiais, o, vieno pažįstamo žodžiais, „mokykloje mokoma mylėti tėvynę ir nekęsti rusų“. Istorijos pamoka – bene akivaizdžiausia to indikacija. Lingvistas ir aktyvistas Noam Chomsky sykį pasakė: „yra dvi istorijos – nugalėtojų istorija ir pralaimėjusių istorija, engiančių valdovų istorija ir prispaustų pavaldinių istorija, valstybės istorija ir visuomenės istorija”. Deja, absoliučiai didžioji dalis temų nagrinėja būtent „nugalėtojai rašo istoriją“ aksiomos išsipildymą – šlovinami brutalūs tironai ir despotai (karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai), subjektyviai pateikiama įvykių eiga (pliuralistinių šaltinių stoka) ir, be abejonės, nuolatinis neatsiejamas sąryšis su patriotizmo diskursu, kurį, atrodo, siekiama įgrūsti į kiekvieną nišą. Paprastai tariant, istorija „žaidžia į vienus vartus”, nesuteikdama progos atsiskleisti alternatyviai nuomonei ir kitoniškai pozicijai. Mokytoja ragina kritiškai analizuoti šaltinius, bet kaip tai įmanoma, kai moksleiviai regi tik vieną – „teisingąją“ – pusę? Apsimetama, kad vyksta išsamus ir konstruktyvus dialogas (tarp mokytojo ir mokinio arba tarp mokinių) tam tikra tema, tačiau to dialogo rėmai ir ribos yra minėtosios vienos pusės teritorijoje. Taip netrukdomai kuriama iliuzija, jog moksleiviams suteikiama laisvė pasirinkti iš nuomonių gausos ir individualiai susidaryti savo pasaulėžiūrą.
Abituriento nuomonės (įžvalgų) tęsinys:
Oho abituriento leksikonas…. einu pažiūrėsiu, ką tie žodžiai reiškia……