Gyvenimo prasmės vertybių įvairovė
„Gyvenimas- sapnai spalvoti, o jie taip pat tik susapnuoti“- teigė žymus Ispanijos rašytojas Calderon de la Barca. Ir iš tiesų, mūsų gyvenimo grožis prilygsta sapnui, kuriuo kiekvienas žmogus turėtų išmokti mėgautis. Įvairios dvasinės vertybės bei išbandymai, kuriuos mums paruošia gyvenimas, praturtina mūsų sielą. Tačiau ar tai gali suteikti žmogaus egzistencijai prasmę?
Visi žmonės yra skirtingi ne tik savo išvaizda, bet ir vidiniu pasauliu, elgesiu bei mintimis. Juk net žvelgdami į tą pačią situaciją ją suvokiame skirtingai. Lygiai taip pat skiriasi ir mūsų požiūris į gyvenimą. Vieni žmonės jį suvokia kaip Dievo duotą dovaną, palaimą, o kiti- kaip nesibaigiančią kančią. Vienas amerikiečių futuristas Žakas Fresko savo paskaitoje teigė, kad gyvenime nėra jokios prasmės. Šią tezę jis pagrindė sakydamas, jog iš tiesų akių paskirtis- ne matymas. Kodėl? Nes negalime matyti tamsoje, kad ir kaip stengtumėmės. Juk matome tik tada, kai šviesu, tačiau neturime akių tam, kad matytume. Tai leidžia manyti, kad pasaulyje žmonės viską supranta ne taip. Vis dėlto ši situacija nėra tokia vienprasmiška. Žakas Fresko teigė, kad materialūs dalykai neturi jokios prasmės, tačiau kita vertus, dvasinės vertybės suteikia mūsų egzistencijai labai didelę reikšmę. Apie tai susimąsčiau skaitydama žymios XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojos, pedagogės, vertėjos Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Iš esmės tai paskutinis rašytojos kūrinys, kurį rašydama ji galvojo apie Užvenčio dvarą, kuriame kadaise gyveno. Mažoji Irutė- tai pati rašytoja vaikystėje, o mamatė- ir jos motina, ir ji pati. Irutė jautė labai stiprų ryšį su mamate, žavėjosi ja ir tetroško „taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.“ Duktė gėrėjosi mamatės pasiaukojimu bei nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Irutė, laikydama mamatę savo autoritetu, neišvengiamai perėmė mamatės propaguojamas vertybes. Mamatė stengėsi palaikyti tvirtą ryšį su savo vaikais, skyrė jiems daug dėmesio bei ugdė jų vidinį pasaulį, stengėsi suprasti jų poelgius ir mintis. Taigi viena iš vertybių, kuri gali suteikti mūsų gyvenimui prasmę, yra žmonių tarpusavio ryšys. Vargu ar asmuo, kuris neturi nei vieno artimo žmogaus ir visuomet jaučiasi vienišas, įžvelgia savo egzistencijos prasmę. Žinoma, jis ją gali atrasti ir kitose vertybėse, tačiau jo širdyje visuomet liks tuštuma, kurios užpildyti negalės jokie materialūs daiktai.
Dažnai mūsų gyvenime vyksta įvykiai, kuriems negalime pasipriešinti. Tokį reiškinį galime pavadinti lemtimi. Neįmanoma pakeisti įvykių sekos, nes visas mūsų gyvenimas yra nulemiamas dar prieš mums gimstant. Tokią nuomonę paremtų ir literatūra, kuri nebūdama gyvenimo atspindys vis dėlto mąsto apie tikrą gyvenimą. Taigi XVII amžiuje mums rūpima problema buvo svarstoma daugelio rašytojų tekstuose. Pavyzdžiui, žymus lotyniškai rašęs Europos poetas, jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo poezijoje paliečia žmogaus laikinumo temą. Jo kūryboje dažnai galime aptikti mirties motyvą- „memento mori“ („atmink, kad mirsi“). Pasak Sarbievijaus, žmogus negali valdyti savo gyvenimo, todėl jis veltui stengiasi planuoti savo ateitį. Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn: „Visad tu prisiminti turi: / Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart.“ Fortūnos ratas taip pat yra visuomenės metafora. Nė vienas žmogus, patekęs į pačią fortūnos rato viršūnę, negali būti tikras, kad ten ir liks. Vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai, yra mirtis. Sarbievijaus poezijos žmogus nesiveržia tyrinėti ir juo labiau tobulinti jį supančio pasaulio, nes tikrieji turtai slypi žmogaus sieloje. Poetas pasinaudodamas primena, kad neverta gyventi vien siekiant puošnumo, materialių ar kūniškų malonumų. Vertingiausia, ko žmogus gali siekti, yra dorybė ir jos skatinami geri darbai, nes dora yra nemari, ji neturi materialinės vertės. Patekę į anapusinį pasaulį neteksime visos materijos, kuri mums priklausė, todėl visos svajonės, susijusios su materialiais daiktais, bergždžios. Akivaizdu, tai leidžia daryti išvadą, kad tik dvasinės vertybės mūsų žemišką gyvenimą gali padaryti prasmingą.
Apibendrinant galima teigi, kad visos dvasinės vertybės, pradedant laime ir baigiant liūdesiu, nusivylimu, suteikia žmogaus gyvenimui prasmę. Šios vertybės skatina žmogų džiaugtis ir mėgautis savo egzistencija, tačiau tik mūsų pasaulėžiūra ir puoselėjamos vertybės gali ją padaryti reikšmingą.
Sandra Z., IV g kl.
p. s. klaidos netaisytos
