Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

„Hamletas yra tipiškas naujųjų laikų žmogus: smalsus, lankstaus proto, išlavintas, nuolat besistengiantis suvokti savo situaciją būtyje ir nebūties akivaizdoje“- teigė žymus lietuvių poetas Alfonsas Nyka- Niliūnas. Žvelgiant į šių dienų visuomenę taip pat galime pamatyti žmonių, kurie savo dvasia ir vidiniu pasauliu primena Hamletą. Tokios asmenybės taip pat dažnai aptinkamos ir lietuvių literatūroje. Tačiau kokius veikėjus iš tiesų galime vadinti hamletiškais?

Dažnai žmogus stengiasi kovoti prieš blogį siekdamas gero ne tik sau, bet ir šalia esantiems žmonėms. Ši kova gali atrodyti beprasmiška, tačiau tokia nuomonė- toli nuo tiesos. Kovoje prieš blogį žmogus morališkai ir dvasiškai bręsta, kas ypač svarbu hamletiškai asmenybei. Apie tai susimąsčiau skaitydama žymaus XX a. rašytojo, dramaturgo, prozininko Vinco Mykolaičio- Putino psichologinį, intelektualinį romaną „Altorių šešėly“. Pagrindinis šio romano veikėjas Liudas Vasaris ramybę ir gyvenimo prasmę atrasdavo kūryboje. Jis norėjo tapti rašytoju, tačiau tuometiniame pasaulyje šios srities atstovai nebuvo vertinami. Priešingai, nei kunigo kelią pasirinkę asmenys. Kadangi Liudas Vasaris nebuvo tikras dėl savo pašaukimo, tėvų valia jis pasirinko kunigystę, tačiau tai nesuteikė jam laimės. Jį varžė aplinkinių elgesys, ypač tėvų, kurie kreipėsi į sūnų: „Jūs, kunigėli“ ir visuomet siekdavo pabučiuoti ranką. Kunigystė varžė Liudo Vasario laisvę ir po truputį naikino jo asmenybę, kurią jis stengėsi išsaugoti elgdamasis pagal Tiutčevo eilėraščio „Silentium“ eilutes: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/ svajones ir savo jausmus.“ Po ilgo savęs pažinimo kelio jis suprato, kad kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai jam visiškai svetimi. Vasaris bando kovoti už savo laisvę, kurią prarado per savo neatsakingumą ir pagaliau romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų ir didelį dėmesį pradeda skirti savo kūrybai. Liudas Vasaris priėjo prie išvados, jog vidaus kovos, kentėjimai yra neišvengiami, tačiau dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas. Jis, kaip ir Hamletas, priešinosi užgulusiai sistemai, kovojo už savo laisvę ir garbę. Tai rodo, kad Liudas Vasaris yra vienas iš tų, kurio siela yra gimininga Hamletui.

Dažnai mūsų gyvenime vyksta įvykiai, kuriems negalime pasipriešinti. Tokį reiškinį galime pavadinti lemtimi. Likimas žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu- tai tėškia jį žemyn, tai meta aukštyn. Mes negalime tam pasipriešinti, tačiau ne visi žmonės gali tai pripažinti. Vieni iš jų- tai maištingą, hamletišką sielą turintys asmenys. Tokią nuomonę paremtų ir literatūra, kuri nebūdama gyvenimo atspindys vis delto mąsto apie tikrą gyvenimą. Taigi XX a. laiku mums rūpima problema buvo svarstoma daugelio rašytojų tekstuose. Vienas iš jų- lietuvių išeivijos rašytojas, dramaturgas, prozininkas  Antanas Škėma. Pagrindinis šio rašytojo romano „Balta Drobulė“ veikėjas Antanas Garšva, bandydamas pasipriešinti sistemos žiaurumui Lietuvoje, emigruoja į JAV. Ten, didžiausiame Niujorko viešbutyje, keltuvininko darbą dirbantis Garšva prilyginamas Sizifui: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.“ Vilkėdamas juokingą, lyg operetinę liftininko uniformą ir baltas chirurgines pirštines, Garšva jaučiasi praradęs savo tapatybę. Išgyvenimai dėl užklupusių nesėkmių ir netikėtai susiklosčiusio gyvenimo, priveda Antaną Garšvą prie beprotybės slenksčio. Niujorkinę dykumą, tai yra dvasinį vienišumą išgyvenantis veikėjas save lygina su persodintu akacijos krūmu, kuris niekaip neprigyja svetimoje žemėje. Šiame daugiamilijoniniame mieste jis tampa tik menkas ir nereikšmingas visuomenei žmogus, tačiau už šias pasirinkimo pasekmes atsakingas tik pats Garšva. Galbūt jis būtų buvęs laimingesnis, jeigu pokariu būtų likęs Lietuvoje, bet kentęs sovietines represijas? Ten, kur jis nesijaučia svetimas ir atstumtas? Garšva patiria nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią bei konfliktą su bukinančia aplinka. Šie išgyvenimai, pojūčiai suartina Garšvą su Hamletu. Tai leidžia daryti išvadą, kad Antanas Garšva- hamletiškos sielos asmenybė.

Apibendrinant galima teigti, kad vieni iš daugelio veikėjų, Liudas Vasaris ir Antanas Garšva, yra hamletiškos asmenybės, kurios nuolat stengiasi kovoti prieš sistemą. Dvasinė raida yra vienas svarbiausių Hamleto charakterio bruožų, tačiau tai būdinga ir jau minėtiems veikėjams. Tai buvo bene svarbiausias ir reikšmingiausias šių protagonistų gyvenimo tarpsnis, kuris truko beveik visą gyvenimą ir iš esmės pakeitė jų pasaulėžiūrą.

Sandra Z., IV g kl.