„Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę“. „Tai Dievas kaip blogasis demiurgas, o pasaulis jo nuopuolis?“. „O ne, – tarė jis, – mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums.“
Pokalbio tarp Franzo Kafkos ir jo draugo Maxo Brodo ištrauka byloja, kad viltis buvo ir viltis yra. Tik, anot F. Kafkos, ji mums nepasiekiama. Tai atspindi ir jo knygų herojų gyvenimai. Jozefas K. taip ir neturėjo vilties, kad jį išteisins, kad ir ko ėmėsi sodietis, jis taip ir negalėjo pasiekti Įstatymo. Kafkos veikėjai tikslą turėjo, tačiau nebuvo kelių, kaip jį pasiekti. Jis nelaikė žmogaus gyvenimo ir veiksmų beprasmybe, tikėjo, jog egzistuoja kažkas daugiau nei pasaulis, ir tai tikrai ne tuštuma. Tuo F. Kafka skyrėsi nuo kitų savo meto rašytojų.
Vienišas, uždaras, kitoks
Skaitydamas bet kurį F. Kafkos kūrinį, pasijunti vienišas ir uždaras. Ir nesvarbu ar įsikūniji į bjauraus vabalo, užrakinto kambary, vaidmenį, ar tampi paprastu K. Pasijunti tiesiog menkas. Kodėl rašytojo herojai nuolat jaučia baimę, kaltę, kodėl visada nori būti kažkuo kitu? Priežasties tikriausiai reiktų ieškoti F. Kafkos asmenybėje. O tai tikrai buvo asmenybė, išsiskyrusi iš kitų. Šiandien kalbama, jog rašytojas sirgo depresija, kuri darė didelę įtaką jo kūrybai. Ne tik jo herojai, bet ir jis pats jautėsi atsiskyręs. O žmonės, vertindami jo kūrybą, iki šiol jį vadina keistuoliu, filosofu ar net paranojiku.
Skaitykite daugiau:
F.Kafka: pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika
