Vienos mano mokinės (mokosi pas mane tik papildomai) įspūdžiai po šių metų VBE rašinio: „Kai pamačiau temas, apėmė panika: iškart supratau, kad apie juoką nerašysiu, o inteligentijos tema atrodė visai nesuvokiama. Tačiau temoje buvo žodis „keitėsi”, ir aš iškart prisiminiau Jūsų, Mokytoja, pastebėjimą: jei reikia kalbėti apie kaitą, vadinasi, rašai, kaip BUVO, o tada – kaip yra DABAR, tada kalbi apie kaitos PRIEŽASTIS, susieji su VERTYBĖMIS… O tai KAITAI, tam DABAR ir net VERTYBĖMS mes turime tiek UG (universalių gabaliukų)! Iškart tapo ramiau – parašysiu!!! Juk įžangą jau turiu, problemas turiu, pabaigą turiu :), universalių citatų iš visų autorių moku! Susidėliojau idėjas juodraštyje – kas po ko, kokie „tiltai”- ir rašiau… tiesiai į švarraštį, juodraštyje tik galutinai suformuluodama teiginius su problemomis; parašiau beveik 900 žodžių! Liko laiko pasitikrinti stilių, rašybą ir skyrybą pirmuose 500 žodžių…
Panašias „išpažintis” iš savo mokinių girdžiu ne pirmą kartą. O ar jūs taikoje UG mokymą ruošdami mokinius egzaminams? Ar pasiteisina? Jei taikote, iš kur imate idėjų universaliems gabaliukams?
Taikau, tik sunkokai – mano mokiniai labai jau nemėgsta atmintinai mokytis citatų, tekstukų… Gal nemoku to daryti tinkamai, nemoku jų „užnorinti”…
Maniškiai irgi nenori, net turėdami po ranka jų netaiko.
Choru visi išgiedame citatas.Universaliais tekstais nesižavi- mes patys,mes asmenybės.Lauksim rezultatų.
Mes irgi ne viską mokomės atmintinai, tiesiog analizuojam rimtus samprotavimus atskiromis temomis, išsirašom gražius sakinius, mintis, kad nuolat vartydami matytume. Vaikai negeba rimtai filosofuoti, tad tokie jau skaityti rimti pasvarstymai, analogijos, palyginimai jiems labai padeda.
Neseniai skaitėme su ketvirtokais gimnazistais L.Donskio straipsnį „Leonidas Donskis: bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė”, tai mokiniai patys tiek daug citatų išsirašė… pavyzdžiui:
„Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Aš bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Tik klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje.”
S. Freudas sako, kad, jei žmogus ieško gyvenimo prasmės, jis serga. V. E. Franklis sako, kad, jei žmogus neieško gyvenimo prasmės, jis tuoj sirgs. Žiūrint į šiandieną, į postmodernizmo kultūrą, susidaro toks įspūdis, kad žmogus, modernizmo laikais tik pradėjęs klausti, kokia gyvenimo prasmė, postmodernistinėje kultūroje po mažu nustoja to klausti.
Galima suprasti, ką turėjo omeny V. E. Franklis, sakydamas, kad žmogaus, neužduodančio sau šito klausimo, nieko gero nelaukia. Jis tą puikiausiai suprato po patirties Aušvico koncentracijos stovykloje. Žmogus, kuris neieškojo prasmės, nematė prasmės išgyventi, ir neišgyveno. Bet juk V. E. Franklis kalbėjo apie sukrečiančią patirtį, kuri leidžia mums suvokti gyvenimo autentiškumą. Suvoki, koks sukrečiantis gyvenimas, patirdamas sukrečiančią situaciją. – [ŠI CITATA – TAI IR MOKYMAS, KAIP ĮTERPTI Į TEKSTĄ KONTEKSTĄ]
Komunikacijos perviršis ir informacijos perteklius sukūrė iliuziją, kad prasmė kažkokiu būdu bus atskleista, kad nereikia ypatingo individualaus žmogaus darbo
– nei intelektualinio, nei etinio, – kad būtų galima pradėti prasmės ieškojimus.
Sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino.