Kolegė Zita Treinienė dalijasi mokinių darbais:
tai gali būti mokomieji rašiniai- MOKAUSI PAGAL DRAUGO PAVYZDĮ. Darbai taisytini. Mokiniai juos rašė per pamokas.
Ar aktualūs mums šiandien donelaitiški pamokymai?
Sumaterialėjimas- didžiausia XXI a. visuomenės problema. Šiuolaikinis žmogus paniekina protėvių puoselėtas vertybes, keičiasi autoritetai ir gyvenimo būdas. Nyksta patriotiškumas, asmeninės gerovės siekis tampa prioritetu, krikščioniškasis tikėjimas nebėra aktualus. Žmonės- apatiški, nedori pesimistai, siekiantys pasipelnyti iš kito nelaimės- jiems nerūpi jų ateitis, todėl labai svarbu priminti jaunajai kartai, kaip lietuviai puoselėjo tautiškumą ir krikščioniškąjį tikėjimą dar sunkesniais laikais- būdami XVIII a. baudžiavos gniaužtuose. XVIII a. Lietuvių kunigas poetas Kristijonas Donelaitis savo pamoksluose, kuriuos Liudvikas Rėza surinko ir išleido didaktinę poemą „Metai“, skatino žmones būti dorais, patriotiškais, darbščiais. Ar donelaitiški pamokymai- tinkama priemonė kovoje su XXI a. moraliniu nuosmukiu?
XVIII a. lietuvių puoselėtas tautiškumas moko XXI a. visuomenę meilės tėvynei. XVIII a. Mažojoje Lietuvoje vyko germanizacija, į Lietuvą ėmė plūsti kitataučiai, kurie brovėsi į to meto žmonių mąstymą, skleisdami naujas, kitokias vertybes, Lietuvą pasiekė užsienio prekės, o kartu su jomis keitėsi ne tik buitis, bet ir gyvenimo būdas. Tačiau buvo žmonių, kurie smerkė to meto pokyčius, laikydami juos tautos išdavimu. Vienas iš tokių žmonių- XVIII a. lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis, didaktinėje poemoje „Metai“ pagrindinio veikėjo Selmo vardu smerkęs tradicijas apleidusius būrus, skelbęs, kad lietuviai neturėtų pamiršti protėvių vertybių, skatinęs būti vieningais, labiau vertinti tai, ką sukūrė ir kuo gyvena patys lietuviai, nustoti žavėtis tuo, kas perimta iš kitų tautų. Kūrinyje atskleista K. Donelaičio švietėjiška veikla įrodo, kad XVIII a. buvo puoselėjamas tautiškumas, ko nebėra šiandieninėje Lietuvoje. XXI a. visuomenės moralė dar labiau nuskurdo. Žmonės nesididžiuoja savo tautybe, spartėja emigracija, klęsti nenoras vadintis lietuviu, kalbėti gimtąja kalba. Apie tai dažnai diskutuojama LNK televizijos laidoje „KK2“ ir piktinamasi žmonių pasirinkimu gyventi užsienyje, keliamos problemos, kodėl jie Lietuvoje gėdijasi menkai apmokamo darbo, o užsienyje gyvendami iš pašalpų, be jokių socialinių garantijų- ne, kodėl, užuot padarę kažką, kad pakeistų situaciją, tik reiškia nepasitenkinimą. Laida įrodo, kad XVIII a. ir XXI a. visuomenėse vyrauja panašios antivertybės- abejingumas savo kilmei, tautinės brandos ir tradicijų išsaugojimui, tačiau yra ir skirtumų- XVIII a. buvo žmonių, kurie rūpinosi ateities kartomis išsaugodami pagarbą protėvių puoselėtai tautai, o XXI a.lietuviai – apleido pasmerkdami išnykimui. Taigi, XXI a. žmogus turėtų prisiminti XVIII a. visuomenės patirtį ir jos pavyzdžiu atkurti pagarbą savo kilmei ir papročiams.
Tačiau tautiškumo sumenkinimas nėra vienintelė vertybė, kurią pamiršo šiuolaikinis žmogus, nes XXI a. silpnėja ir krikščioniškojo tikėjimo puoselėjimas. Vis mažiau žmonių lankosi bažnyčioje, yra ir tokių, kurie smerkia tikinčiuosius. Sumodernėjimas, pažanga farmacijoje, medicinoje lemia gyvenimo trukmės ilgėjimą, todėl žmonės nustoja bijoti mirties, o būtent nežinomybė apie gyvenimą po mirties skatino tikėti Dievu, melstis. Atsisakydami krikščionybės, žmonės išsižada ir gyvenimo būdo, kurį skelbia Kristaus mokymas. Nors didelė visuomenės dalis yra priėmusi krikštą, Lietuvoje visiškai bažnyčios nelanko pusė šalies gyventojų, tačiau net ir tokioje visuomenėje yra asmenybių, kurios sugeba tikinčiuosius skatinti ir burti draugėn- puikus tokio žmogaus pavyzdys- Palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II, iniciavęs 2001 „Jaunimo dienas“- festivalį, vykstantį kas kelerius metus, kurio metu jauni žmonės giesmėmis, malda ir pamokymais kura vienybę, lygybę. Šis renginys įrodo, kad krikščioniškasis tikėjimas yra vertingas, nes jis vienija skirtingų visuomenės sluoksnių ir pažiūrų žmones, todėl turi būti puoselėjamas, kaip buvo ir XVIII a. To meto Lietuvoje vyravo baudžiava, būrai galvojo tik apie darbą, pasilinksminimus, tik nedaugelis lankė bažnyčią, dėl ko ir silpo tikėjimas, tačiau to laikotarpio lietuvių poetas K. Donelaitis atgaivino tikėjimą į būrus kreipdamasis pamokymais, kurie buvo suprantami neišprususiems baudžiauninkams, skatino dėkoti Dievui už tai, ką turi, pasitenkinti menku, suvokti, kad keliaklupsčiavimai nepadeda pasiekti norimų tikslų, Dievas padeda tam, kuris pats stengiasi.Tikėjimas, kad vargai atsipirks teikė būrams dvasinės stiprybės, ir jie perėmė jiems aktualias vertybes, ką atskleidžia K. Donelaičio didaktinė poema „Metai“. Keliaklupsčiavimai nepadeda pasiekti norimų tikslų, Dievas padeda tam, kuris pats stengiasi. Taigi, krikščioniškasis tikėjimas silpo tiek XVIII amžiuje, tiek XXI a., ir ne tik šiandieninėje Lietuvoje, bet ir anuomet būta dvasinių krizių, todėl galima tikėtis, kad krikščionybė nebus užmiršta.
Vis dėlto donelaitiški pamokymai šiandien yra vertingi ir aktualūs. Jie atskleidžia, kad puoselėti tautiškumą ir krikščioniškąjį tikėjimą buvo komplikuota ir anuomet, todėl XXI a. moralinį nuosmukį galima vadinti dvasine tautos krize, kurią įveikti gali tik paties žmogaus noras atkurti senovės lietuvių gyvenimo būdą. Kaip spręsti sumaterealėjimo problemą ir išlikti tautiškiems šiuolaikinei visuomenei nurodo Kristijono Donelaičio kūrybinis palikimas.
Renata 3b
