Judita Vaičiūnaitė (konspektas abiturientams)

Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:

Judita Vaičiūnaitė gimė (1937) Kaune, augo inteligentiškoje aplinkoje, tarp aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonių. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, po studijų liko Vilniuje. J. Vaičiūnaitė – dviejų didžiųjų Lietuvos miestų (Kauno ir Vilniaus) kultūros ir architektūros išugdyta kūrėja, ypač išsiskirianti agrarinės kultūros paveiktoje lietuvių literatūroje.

Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė. Pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 metais. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje J. Vaičiūnaitė, kaip Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, stengėsi iš esmės moderninti ir individualizuoti lyriką, išvaduoti ją iš pokarinio politizavimo gniaužtų, per simbolius, istorinius personažus, metaforas žadinti skaitytojų savimonę, tautinį sąmoningumą, pasipriešinimą dehumanizuotai sovietinei ideologijai. 8-ąjį deš. literatūra laisvinosi iš totalitarizmo gniaužtų dar labiau: gyvenimo patirtis, visuomeninė situacija, estetiniai idealai vertė jaunus poetus ieškoti savito santykio su tuometės lyrikos tradicijomis. Vaikystės kaimo prisiminimai, tėviškės, kaip vertybių centro, ilgesys, buvęs atramos tašku iš kaimo kilusių poetų kartai, – J. Vaičiūnaitė buvo išimtis, nes ji gimė mieste. Jos kūrybai daugiausia impulsų davė miesto kultūra, todėl ji dažnai apibūdinama kaipmiesto poetė. Pati poetė viename interviu sakė: „Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.“ Jos kūryboje ryški miesto erdvė, architektūra. Poetės lyrikoje fiksuojamas ją sudominęs koks nors patrauklus reljefas, architektūros detalė, išgirstas muzikos akordas, t. y. tai, kas aplinkui. Tačiau tai ypatingas stebėjimas – ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tik tai, kas gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. J. Vaičiūnaitės miestas – darni meną ir kultūrą sauganti erdvė, miestas – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, namai.

Vilniaus tema. Poetės kūryboje itin išskirtinė Vilniaus miesto tema. Ji sukūrė įtaigų Vilniaus, tapusio poetine savastimi, vaizdinį. Eilėraščiuose atgyja Vilniaus senamiesčio kiemai, skersgatviai, bažnyčios, kavinės, interjerai. Viename interviu ji yra sakiusi: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės [dabar – Vokiečių] lango, miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus namų darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs…“

Juditos Vaičiūnaitės Vilnius:

Tarp skvero ir skersgatvio,
Kiemo su arkadomis,
balkono su balandžiais,
bažnyčios su Madona.

Vilnius – miestas, tarsi gimęs iš gamtos, iš ypatingos gamtinės aplinkos: upių santakos, kalvų, miškų, slėnių. Todėleilėraščiuose, gretindama miesto kultūrą ir gamtą, poetė nesiekia miesto parodyti kaip gamtos priešybės – abu dalykai dera, tarsi papildo vienas kitą. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios jų sugyvenimo formos. Eilėraštyje „Saulėgrąža“ vaizduojamas jaunystės miestas. Saulėgrąža tarsi kilminga dama iškyla virš to meto griuvėsių, nuolaužų, „išmėtytų nuolaužų“ ir suteikia jam žavumo. Visuomet atsisukusi į saulę, sugerianti jos spindulius, neužgožiama sukilusių dulkių debesų saulėgrąža tarsi tampa saule šiame mieste. Ji – saulės simbolis žemėje, šviečianti, skleidžianti šilumą, kurią jaučia ir lyrinis „aš“. Saulėgrąžos įvaizdis padeda suvokti miestą, jo vertę. Pati poetė daug kartų sakė, kad „miestas, kuriame gyvenu, tartum gyvas organizmas, jaučiu jo buitį ir būtį. Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą“.

Istorinė tematika. Eilėraščiuose istorija ne aprašoma, o išjaučiama. Praeitis – lyrinio „aš“ patyrimas, atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę – pastebėtą senovinio koklio nuolaužą, paveikslą. Vaizduojamos istorinės asmenybės, sudominusios savo žmogišku likimu, likusios šešėlyje (kunigaikščio Kęstučio broliai, Vytauto duktė). Poetę ypač domino talentingos, išskirtinio likimo moterys (ciklai „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Senos fotografijos“). Eilėraštyje „Barbora Radvilaitė“ vaizduojama už karūnos spindesio esanti trapi, emocinga, graži, savo kraštą mylinti moteris („Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę / vėl parvežė. / Ir prisikėliau, žemės prisilietus“).

Lyrinis „aš“. Netradicinis, tiesiogiai nekalbantis apie savo jausmus. Dažniau į save žiūrima iš šalies, kreipiamasi antruoju asmeniu. Dažnai kreipiamasi į kitą asmenį, apie jį kalbama visiškai savęs neminint. Slepiamasi už literatūrinio veikėjo kaukės: pavyzdžiui, cikle „Keturi portretai“ apie meilę kalbama keturių Homero „Odisėjos“ moterų lūpomis. Eilėraščiuose gausu beasmenių gramatinių konstrukcijų.

Lyrikos savitumas. XX a. antrosios pusės lietuvių lyrikoje, ieškančioje grožio ir įkvėpimo gamtoje bei agrarinėje kultūroje, J. Vaičiūnaitės kūryba – savita ir įdomi, persmelkta naujų temų ar kitokio požiūrio. Dažnai miesto kultūros elementai – ne tik erdvės detalės, šiais įvaizdžiais apibūdinama lyrinio subjekto vidinė būsena, nuotaika.