Tekstas, kurį net vyrai skaito su ašaromis
Literatūrologės ir teatrologės profesorės Irenos Veisaitės (85 m.) paauglystę skaudžiausiu sielos įdagu paženklino holokaustas. Geto pragarą mergaitė iškentė gimtajame Kaune, Vilijampolėje.
Slapstytis į šalies sostinę ji atvyko 1943 metų lapkričio 8 dieną, po 44 dienų, kai buvo likviduotas Vilniaus getas. Tolesnį savo gyvenimą našlaitė susiejo su Vilniumi. Čia pagalbos ranką jai ištiesė ne viena šeima, čia sutiko ir pirmąją žurnalo „Moteris“ redaktorę Stefaniją Ladigienę. Šią moterį profesorė vadina antrąja mama.
Jaukūs, šilti, cinamonu kvepiantys Irenos Veisaitės namai alsuoja šeimininkės pagarba mylimų žmonių atminimui ir knygai. Didžiulė biblioteka, nuotraukų galerija ant sienų, gėlių puokštės, netylantys telefono skambučiai… Dėmesio gaubiama profesorė, nors jau atsisveikino su studentų auditorija, liko ištikima teatrui – nepraleidžia premjerų, dažnai duoda interviu, aktyviai dalyvauja teatriniame gyvenime. Gera klausytis sodrios, gražia dikcija paženklintos kalbos, kai šeimininkė skaito mėgstamo poeto Nikolajaus Pančenko „Baladę apie sužeistą širdį“ arba nacių nužudytos žydaitės Matildos Olkinaitės eilėraščius iš jos jaunatviško sąsiuvinio, kurį išsaugojo ir perdavė Panemunėlio klebonas Matulionis.
Atsiprašau profesorės, kad kaip tik dabar, kai minimas Vilniaus geto uždarymo 70-metis, suskatome brautis į jos praeitį. „Nedaug Lietuvoje liko holokaustą išgyvenusių žmonių, todėl paprašyta pasakoju – laikau tai savo pareiga“, – ramiai sako I. Veisaitė ir leidžiasi į prisiminimus.
Laiminga vaikystė
„Save atsimenu nuo ketverių metų. Turėjau laimingą vaikystę, labai gerus, mylinčius tėvus. Deja, 1938 metais jie išsiskyrė. Tada tai buvo retas reiškinys. Abu labai mylėjau, jų skyrybas išgyvenau kaip didelę tragediją.
Mano tėvai buvo nereligingi žydai. Su žydų tradicija esu pažįstama daugiausia per savo senelius iš mamos pusės – nuostabius žmones. Senelis – humanistas, pienininkas iš Babtų, per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su visais žydais caro valdžios buvo ištremtas iš Lietuvos į Baltarusijos gilumą. Po karo grįžo į Kauną, turėjo krautuvėlę. Senelių iš tėvo pusės nepažinojau. Žinau tik, kad seneliui priklausė Raudonojo Kryžiaus loterija. Ją vėliau paveldėjo tėvelis. Mano tėtis Izidorius Veisas buvo pasiturintis, pasistatė gyvenamąjį namą, už jį, kaip už geriausią Kaune, 1936 m. gavo premiją. Namas tebestovi Trakų ir Totorių gatvių sankirtoje, bet man nebepriklauso – nenorėjau per teismus eiti, kad susigrąžinčiau. Atidaviau už simbolinę kompensaciją.
Į namą įsikėlėme, kai man buvo septyneri, o iki tol gyvenome Laisvės alėjoje, kaimynystėje su pulkininku Jurgiu Bobeliu, šis vokiečių laikais tapo Kauno komendantu.
Visi mano pusbroliai ir pusseserės ėjo į lietuviškas mokyklas, o mane tėvas atidavė į jidiš mokyklą. Esu jam už tai dėkinga, nes moku skaityti ir kalbėti jidiš. Mano gimtoji kalba yra lietuvių, nuo ankstyvos vaikystės moku ir rusų. Šveicarijoje, kur mane buvo išvežę metams dėl silpnų plaučių, išmokau ir vokiečių kalbą.
Mano mamytė Sofija Štromaitė (visi ją vadino Sonia) baigė ekonomikos studijas Berlyne, vėliau mokėsi teisės Vytauto Didžiojo universitete. Pasiturintis tėvas sudarė jai sąlygas nedirbti, užsiimti labdara. Mama domėjosi psichologija, važinėjo į Vieną klausytis psichoanalizės paskaitų, susijusių su S. Freudu, A. Adleriu, C. G. Jungu. Daug keliavo.
Turėjau kelias guvernantes. Vokietės froilen Kari nekenčiau taip, kaip vaikas gali nekęsti. Ji buvo žiaurus žmogus, o aš teisingumo jausmą visada turėjau. Vieną dieną surišau jos daiktus į skarą ir išmečiau per langą. Manęs niekada nemušdavo – stengdavosi paaiškinti. Tėveliai pasakė, kad taip daryti negalima, liepė parnešti mantą. Paskui pasirodė, kad ta froilen Kari buvo nacistė. Tėveliai ją atleido. Vėliau pas mus kurį laiką gyveno Onutė Bagdonavičiūtė – mano gelbėtoja. Artima šeimos draugė. Ją dievinau, mylėjau. Šios moters ir mokyklos mokytojos dėka puikiai mokėjau lietuvių kalbą. Tai mane galbūt savaip išgelbėjo per nacių okupaciją: manyta, kad žydas negali kalbėti taisyklingai lietuviškai – visada žydžiuoja, o aš lietuviškai kalbėjau švariai.“
Paskutinis pokalbis su mama
„Kai tėvai išsiskyrė, man buvo 10 metų. Tėvelis vedė vokietę ir karo metus praleido Belgijoje. Jis turėjo lietuvišką užsienio pasą, kuriame nebuvo nurodyta tautybė. Tėvo niekas neišdavė, su savo vokiete žmona jis išgyveno holokausto laikotarpį.
Mamytė dėl skyrybų labai išgyveno, ją slėgė išsiskyrusios moters padėtis. Mes išsikraustėme iš namo į butą Vytauto prospekte. Mamytė buvo mylima, turėjo draugų visame pasaulyje. Vienas vokiečių emigrantas Švedijoje troško ją vesti. Net fiktyvią santuoką siūlė – mat turėjo leidimą vykti į Ameriką ir norėjo ją pasiimti. Buvo nuspręsta, kad aš atskrisiu į Stokholmą, iš ten – į JAV. 1939 metų rugsėjo 1-ąją mano dėdė Jurgis Štromas palydėjo mane į oro uostą. Perėjau per muitinę, bet… lėktuvo nesulaukėme. Grįžau namo, o netrukus ir mamytė grįžo į Kauną.
Atėjus sovietams, ji jau dirbo. Mus išvarė iš buto, apsigyvenome komunaliniame Krėvos gatvėje kartu su lenkų žydų pabėgėlių šeima. 1941 metų birželio 16 dieną mamytę operavo. Ji sveiko pamažu, kasdien eidavau aplankyti. Vieną naktį, tiksliau – ketvirtą ryto, pabudau. Man atrodė, kad griaudžia perkūnija. Vėl užmigau. Ryte kaimynas pasakė, kad prasidėjo karas. Iškart nubėgau į ligoninę pas mamytę ir ten likau. Koridoriuje vieną po kito guldė sužeistus raudonarmiečius. Pro Raudonojo Kryžiaus ligoninės langą pamačiau, kaip pašovė Lietuvos tautinę vėliavą iškėlusį jaunuolį. Mamytę iškart iškėlė iš palatos, o į jos vietą paguldė tą didvyrį.
Valandų valandas į Parodos kalną kilo tankai – raudonarmiečiai traukėsi. Padėjau slaugyti ligonius, nakvojau su mamyte – nenorėjau jos palikti, bijojau eiti namo.
Požiūris į žydus iš karto pasikeitė – mes tapome blogiečiai. Pirmadienį suėmė mano motinos brolį, mano mylimą dėdę Jurgį Štromą. Jis vadovavo duonos kooperatyvui „Parama“. Dėdė suprato, kad nebegalės direktoriauti; pirmadienį nuėjo atiduoti raktų, ir baltaraiščiai jį čia pat suėmė. Trečiadienį eidama namo pamačiau dėdę Jurgį – prižiūrimas kareivio, jis dirbo buvusios rusų atstovybės kieme. Nulėkiau į Žaliakalnį, į Žemaičių gatvę, pas pusseserę Margaritą. Abi nuskubėjome pas jos tėvą.
Maldavau: „Dėde, bėgam iš čia!“ Jis pasakė: „Kaip galiu bėgti – tas kareivis turės nemalonumų per mane.“ Niekas nesuprato, nesitikėjo, net pagalvoti negalėjo, kad prasidės baisūs žiaurumai. Padorusis mano dėdė saugojo nuo nemalonumų kareivį, o penktadienį Jurgį Štromą nukankino „Lietūkio“ garaže. Apie tai sužinojome tik po karo. Mes vis tikėjomės, kad jis grįš…
Ketvirtadienį į ligoninę atėjo baltaraištis suimti mano 35-erių metų mamos. Ją operavęs profesorius Vincas Kanauka pasakė: „Ši ligonė dar negali vaikščioti. Aš esu už ją atsakingas ir jos neišleisiu.“ Baltaraištis liko ligoninėje saugoti mamytės, o mane išvarė. Liepė kitą dieną atnešti jos drabužius – ves į kalėjimą. Penktadienį atėjau nešina drabužiais, mamytė sėdėjo prie lango. Tai buvo mano paskutinis pasimatymas ir pokalbis su ja. Liepė bėgti pas pulkininką (tada jau komendantą) J. Bobelį, pas tautininką Skorupskį – su juo mamytė kartu dirbo Prekybos ministerijoje – prašyti užtarimo. Ji nepriklausė jokiai partijai, nesijautė kuo nors nusikaltusi. Man pasakė, kad būčiau savarankiška, kad nieko gyvenime neprašyčiau, kad parduočiau daiktus, jei neužtektų pinigų, kad versčiausi iš to, ką turiu. Ir kad visada gyvenčiau su tiesa, niekada nekeršyčiau. Tada tik įsiminiau mamos žodžius, o jų prasmę ir reikšmę supratau daug vėliau. Šie mamos žodžiai man padėjo gyventi, rasti save, savo santykius su pasauliu.
Pagaliau mane išvarė iš ligoninės, ir aš mamytės daugiau nebemačiau. Iš kitų žmonių girdėjau, kad sekmadienį ją išvežė į kalėjimą. Vieną kartą galėjau paduoti jai siuntinį maisto, mačiau jos parašą. Buvo liepos pradžia. Kai vėl nunešiau valgyti, man pasakė, kad jos kalėjime nėra. Vėliau sutikta moteris, kuri sėdėjo kartu su mano mama, sakė, kad ji labai gražiai ir drąsiai elgėsi. Ją tardę gestapininkai stebėjosi: „Negali būti, kad esate žydė – taip gražiai kalbate vokiškai.“ Mama neneigė savo tautybės, ir ją turbūt nukankino VII forte.
Vokiečiai sukūrė mitą, kad visi žydai – komunistai. Tai netiesa! Daug mano giminaičių išvežė į Sibirą, žydus irgi persekiojo, kalino, trėmė. Sovietinės represijos buvo nukreiptos ne prieš lietuvių tautą, o prieš klasinį priešą. Tu galėjai pasižadėti tarnauti sovietams ir taip išsigelbėti, o žydas buvo pasmerktas žūti vien dėl to, kad jis – žydas. Mano draugės Sulamitos Gordonaitės mamą suėmė tiesiog gatvėje ir turbūt kartu su mano mama nukankino VII forte. Klausiate, ar tai darė lietuviai? Kiekvienas nusikaltėlis turi konkretų vardą ir pavardę. Niekada netapatinkite nusikaltimo su tauta. Žurnalistas Zigmas Vitkus teisingai rašė, kad tuo pačiu metu gyveno Antanas Impulevičius ir Ona Šimaitė. Vienas žudė, o kita gelbėjo žydus, ir abu – lietuviai.“
Nuolatinis alkis ir baimė gete
„Visiems Kauno žydams buvo įsakyta iki 1941-ųjų rugpjūčio 15 dienos persikelti į getą Vilijampolėje. Turėjome atiduoti savo butus ir gete gauti kokį nors kampelį. Ten atsidūriau su seneliais ir teta. Buvo ankšta, viename kambaryje glaudėmės kelios šeimos. Geto gyventojas dienai gaudavo nedidelę riekutę duonos. Visokių patrovų pasidarydavome iš bulvių lupenų. Nuolatinis alkis, šaltis ir mirties baimė… Buvo klaiku, kai paženklino penkiakampėmis žvaigždėmis – prisiuvo drabužio priekyje ir nugaroje. Tapome išskirti ir visiški beteisiai, tarsi nebe žmonės. Panieka žydams buvo baisi. Vaikščioti turėjai kaip gyvulys – ne šaligatviu, o gatve…
Žydų krautuvėse neliko jokių maisto produktų, o į kitas neturėjome teisės kojos kelti. Grėsė mirti badu. Aš nusiimdavau tuos ženklus ir stodavau į eilę lietuviams skirtoje krautuvėje, kad gaučiau duonos kepaliuką. Dažniausiai gaudavau, bet kartais išgirsdavau: „Tu, žydelka, eik lauk iš eilės!“ Pabėgdavau. Juk galėjo pašaukti baltaraištį – būtų vietoje mane nušovęs.
Gete būtinai reikėjo dirbti – kad nesušaudytų IX forte ir kad gautum bent truputį daugiau maisto. Man buvo trylika metų, ėjau kasti apkasų į Aleksoto oro uostą. Naktinės pamainos, įšalusi žemė… Dar baisiau už mus atrodė rusų belaisviai – visiškai išbadėję, išsekę. Nemoku net apsakyti, kaip jie atrodė. Šešėliai. Dirbau porą mėnesių, kol visiškai išsekau ir aš. Pasireiškė distrofija, atsigulusi nebepasikėliau. Išgulėjau šešias savaites, paskui vėl pradėjau dirbti. Gete atidarė dirbtuves, patekau į žaislų skyrių. Iš atliekų darėme žaislus vokiečių kareiviams, kad šie galėtų nusiųsti dovanų savo vaikams. Į IX fortą vežė žudyti iš Europos – iš Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos. Mums pristatydavo nužudytų žmonių lagaminus, drabužius, iš jų darydavome tas lėles. Ir visą laiką vykdavo akcijos. Jų metu atrinkdavo nedarbingus žmones ir, nuvedę į IX fortą, sušaudydavo.
Mažajame gete sudeginta ligoninė su gyvais gydytojais ir pacientais… Spalio 28 dieną vyko didžioji akcija – iš geto mirti į IX fortą išvežė per 9 tūkstančius žmonių. Šeštą ryto visi be išimties geto gyventojai turėjo išeiti į Demokratų aikštę, sustoti kolonomis pagal darbovietes ir turimus pažymėjimus. Dirbantieji turėjo vilties išsigelbėti. Įsispyriau į mamos batus su aukštesne pakulne, apsirengiau jos drabužius, užsisegiau liemenėlę, į ją prikimšau kojinių, kad atrodyčiau kaip darbinga moteris. Stovėjau su savo seneliais: močiutė – iš vienos pusės, senelis – iš kitos.
Gestapininkas Helmutas Rauca skirstė, kam gyventi, o kam mirti, bet varė ir viską vykdė kareivių uniformomis vilkintys lietuviai. Mano eilė priėjo tik ketvirtą valandą. Esu tikra, kad tą Raucą užhipnotizavau – lyg įgavusi antgamtinių jėgų. Žiūrėjau jam į akis, staiga išgirdau, kaip jis vokiškai pasakė: „Ta mergaitė turi gražias akis“, ir nuvarė mane į gerąją pusę. Senelių man už nugaros, matyt, net nepastebėjo. Tempiau juos kaip įmanydama. Močiutė jidiš kalba prašė: „Vaikeli, nebėk, aš neturiu jėgų.“ Maldavau: „Bėk, močiute, bėk!“ Ji vėliau mirė gete savo mirtimi nuo insulto, o senelį 1944 metų kovą per vaikų ir senelių akciją sušaudė IX forte.
O mane susirado Onutė ir Juozas Strimaičiai. Per žydų brigadą pasiuntė laiškelį, kad ruošia man dokumentus, kad turėsiu palikti getą, nes ten man nėra ateities.“
Į Vilnių – su svetimais dokumentais
„Nužudyti tūkstančius gali du vyrai su automatais, ir tie vyrai niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą, bet ši jiems, matyt, nerūpi. O vienam išgelbėti reikėjo nepaprastos daugelio žmonių drąsos, ir jie rizikavo ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybe. Onutė gavo man Marijampolės gimnazijos direktoriaus dukters Irenos Treigytės dokumentus. Nors labai nenorėjau gete palikti tetos, senelių, draugų, buvo aišku, kad visi iš karto neišsigelbėsime. Mano gelbėtojai išvežė mane į Vilnių. 1943 metų lapkričio 8 dieną tapau vilniete. Irena Treigytė, Felikso duktė…
Stebuklas – likau gyva tik gerų ir nepaprastai drąsių žmonių dėka. Iš pradžių Juozas nuvežė mane pas savo seserį dantų gydytoją, bet ji iš baimės negalėjo miegoti – juk už žydo slėpimą siųsdavo į tą pačią duobę. Tada nuvedė pas Praną Bagdonavičių, Onutės brolį chirurgą. Pasakė, kad esu našlaitė iš kaimo, ir šis nuostabus žmogus mane priglaudė. Gyvenome Chodkevičių rūmuose.
Straipsnio nuoroda: http://www.moteris.lt/veidai/holokausta-isgyvenusi-i-veisaite-panieka-zydams-buvo-baisi-stebuklas-kad-likau-gyva.d?id=63391674#ixzz2m8HQD3BC
