2 Comments on “Ar ištiesų gyvename dvasinės krizės amžiuje”
Akivaizdu, kad vaikas „susipykęs” su sąvokomis :). Taip ir nesupratau, kas ta dvasinė krizė, kaip kasdienybė gali atimti laisvalaikį ir pan. Kai kas neargumentuota. Ir stilius, stilius, stilius!
Susidaro įspūdis, kad tekste dvi įžangos: pirmoje formuluojama moralinės krizės problema, o antrojoje ne pradedama ją nagrinėti, o ji iš naujo formuluojama, gana dirbtinai iš patriotizmo konteksto (ramybės ieško gimtajame krašte) peršokama prie egzistencializmo. O sakinys: „Šis klausimas iškilo ir man” atrodo iš vis nemotyvuotas: kodėl jis kilo? kas sukėlė?… O pabaigoje egzistencialistinio konteksto atspalvis iš viso išnyksta ir imamasi gamtos ir tėvynės klišių, kurios, matyt, suvokiamos kaip esminės lietuvių literatūros, kultūros ir savivokos atramos: „Todėl pagalbos turėtume ieškoti gamtoje, gimtinėje ar tiesiog pabėgdami nuo slegiančios kasdienybės”. Tėvynės motyvas man čia apskritai atrodo kaip „paradinio patriotizmo” inkliuzas, nemotyvuotai integruotas į ontologinės problematikos analizę. Gal ir autoriai suklaidina, nes, manyčiau, Kafką ir Maironį ar Kamiu ir Šatrijos Raganą sunkoka suderinti nepritempinėjant, gal todėl šalia gyvenimo prasmės klausimo ir atsiranda abstraktus tėvynės vaizdinys.
Akivaizdu, kad vaikas „susipykęs” su sąvokomis :). Taip ir nesupratau, kas ta dvasinė krizė, kaip kasdienybė gali atimti laisvalaikį ir pan. Kai kas neargumentuota. Ir stilius, stilius, stilius!
Susidaro įspūdis, kad tekste dvi įžangos: pirmoje formuluojama moralinės krizės problema, o antrojoje ne pradedama ją nagrinėti, o ji iš naujo formuluojama, gana dirbtinai iš patriotizmo konteksto (ramybės ieško gimtajame krašte) peršokama prie egzistencializmo. O sakinys: „Šis klausimas iškilo ir man” atrodo iš vis nemotyvuotas: kodėl jis kilo? kas sukėlė?… O pabaigoje egzistencialistinio konteksto atspalvis iš viso išnyksta ir imamasi gamtos ir tėvynės klišių, kurios, matyt, suvokiamos kaip esminės lietuvių literatūros, kultūros ir savivokos atramos: „Todėl pagalbos turėtume ieškoti gamtoje, gimtinėje ar tiesiog pabėgdami nuo slegiančios kasdienybės”. Tėvynės motyvas man čia apskritai atrodo kaip „paradinio patriotizmo” inkliuzas, nemotyvuotai integruotas į ontologinės problematikos analizę. Gal ir autoriai suklaidina, nes, manyčiau, Kafką ir Maironį ar Kamiu ir Šatrijos Raganą sunkoka suderinti nepritempinėjant, gal todėl šalia gyvenimo prasmės klausimo ir atsiranda abstraktus tėvynės vaizdinys.