„Ar tikrai taip ir liks nuostata, kad, parašęs tobulą samprotavimą su puikiais kontekstais, tik nesirėmęs nė vienu iš nurodytų autorių, mokinys gaus absoliutų nulį?
Taip, nes egzaminu vertinama tai, ko mokoma ugdymo procese.“
Ugdymo plėtotės centras („Dialogas“, 2011, Nr. 32)
Nepatikli draugė
Kai andai „Pyraginėje“ gėriau kavą su bandele ir su drauge, paklausiau, ar ji skaičiusi mano straipsnius praėjusių metų paskutiniuose „Gimtojo žodžio“ numeriuose. Draugė atsikando didelį kąsnį bandelės, kad nereikėtų kalbėti, ir ėmė kratyti galvą: atseit, jai neįdomu. Sakau, kad tai labai aktualūs straipsniai: apie baigiamuosius egzaminus, rašinio struktūrą ir net absoliutų nulį. Čia draugė sukluso, norėjo kažką sakyti, užspringo ir ėmė kosėti. Atgavusi žadą ji ištarė: „Ką? Kokį absoliutų nulį? Tu čia kažką prasimanei, kad tik krėstum juokus.“ Sakau, kad tie straipsniai rimti, pagrįsti konkrečiais argumentais, o absoliutus nulis, sakau, visai ne mano pramanas, bet toks pažymys, balas. Sakau, pasiskaityk – pernai paskélbta „Dialoge“. „Bet kodėl absoliutus nulis? Ką jis reiškia?“ Sakau, tai rašinio vertinimas, pažymys. Abiturientas gaus absoliutų nulį, jeigu rašinyje, net ir neliteratūriniame, nesirems vienu iš trijų ar keturių nurodytų autorių. Draugė vis tiek krato galvą: negali suprasti tokio pažymio. Kad aš irgi ne ką tuokiu, sakau. Mat kai mokiausi mergaičių gimnazijoje, dar smetoniškoje, tai mūsų rašiniai buvo vertinami penkių balų sistema. Ir tų penkių balų visiškai pakako visiems mokiniams. Niekas nesiskundė ir negeidavo jokių nulių. Mums atrodė, kad net ir vienetas – kuolas visai nereikalingas. Toks išsamus aiškinimas draugę sunervina: „Tu visai nusišneki, dorai nepaaiškini, matyt, pati nesupranti to nulio. Kaip gali apie jį rašyti? Gal trūksta proto.“ Mano draugė kaip niekas kitas pasaulyje geba įžvelgti savo artimo trūkumus ir aš visada jai mielai pritariu. Bet šįsyk tai jau ne. Ji klysta. Įrodysiu, kad proto man netrūksta, turiu jo net per daug. Pasiryžtu: nuodugniai ištirsiu absoliutaus nulio problemą – jo reikšmę ir prasmę.
Apklausa žodžiu
Tyrimui renkuosi apklausos metodą. Pirmiausia kalbinu lietuvių kalbos mokytoją. Ji gerai pamenanti pernai vykusią aktualią diskusiją dėl 2013 m. egzaminų. Tačiau absoliutaus nulio problema lig šiol neišspręsta. Mat jis kol kas esąs tik vizija – ji dar neišskleista. Bet girdėjusi, kad bus sudaryta darbo grupė, kurios misija – įkūnyti šią viziją. Tai reiškia, bus sukurta absoliutaus nulio koncepcija, pagal ją grupė kurs projektą, paskui bus kuriama strategija ir taktika, praktinės įgyvendinimo gairės, bus organizuojami seminarai, kursai, konsultacijos, įvairūs renginiai, komandiruotės į egzotiškas šalis semtis patirties. Kartu bus rašomi straipsniai, ataskaitos, disertacijos, monografijos etc. Štai tada ji galėsianti nušviesti šią viziją, kurios kontūrai tirštoje švietimo migloje dar gana blankūs. Bet labai patrauklūs.
Matematikos mokytoja kalba trumpai drūtai, kaip dera tiksliųjų mokslų atstovei: „Yra nulis ir baigtas kriukis. Mokiniams nereikia jokių naujų nulių.“ Jos nuomone, absoliutus nulis – lituanistų pramanas: jie esą linkę prisigalvoti visokių dalykų, kurių patys neišmano. Antai girdėjusi lituanistes ginčijantis dėl keistai vadinamo samprotavimo rašinio. Jis, girdi, ne toks kaip literatūrinis. Matematikei pasidarė smalsu, koksai tas literatūrinis rašinys, kuriame nėra samprotavimo. Kas galėtų paaiškinti?
Matydama, kad tokia mano veikla nesėkminga, prisiminiau vieną itin mokytą kolegą. Jis turi tiek visokių kompetencijų, kad be tarptautinių žodžių žodyno jo nesuprasi. Deja, jis irgi negalėjo man padėti. Vis dėlto žadėjo išsiaiškinti, mat ir jį sudominęs toks nepaprastas nulis.
Vėl svarstau, ką dar pakalbinus. Ir štai gatvėje susitinku pažįstamą matematiką, habilituotą daktarą. Sustabdau, iškloju savo reikalą. Jis, kaip tikras mokslininkas, iš karto nesupranta. Bet kai smulkiai paaiškinu antrą kartą, nušvinta, ima juoktis. Sako, labai sąmojingas projektas. Jo nuomone, tai naũja, negirdėta ir įdomù. Absoliutų nulį jis vertina teigiamai, nes mėgsta juoktis iš absurdo. Jo nuomone, toks nulis turėtų būti populiarus, džiuginti mokytojus ir mokinius. Ir jis nuėjo šypsodamasis, kraipydamas galvą ir kalbėdamas pats su savimi, kaip tikras mokslininkas.
Visas Zitos ALAUNIENĖS straipsnis: Absoliutus nulis
Elektroninis „Dialogas” : DIALOGAS_19_0510
