Šiandien trečiokai gimnazistai rašė pastraipą, kurioje turėjo palyginti J.Biliūno “Kliudžiau” ir Larso von Triero filmo “Melancholija” pabaigą, kai pasaulio mirtį – artėjančią prie žemės planetą – dvi jaunos seserys ir vaikas pasitinka susikibę už rankų, berniukas užsimerkęs, nes jam pasakyta, kad iš kelių virbų suręsta palapinė turi magiškų galių visus apsaugoti.
Vaikų darbai nustebino ir net sujaudino – jie rašė apie Mirties veidą, apie mirties akivaizdoje sugriūvančias visas mūsų žmogiškojo pasaulio “vertybes”, o pastraipas pradėjo labai išradingai – kas nuo filmo vaizdo aprašymo, kas nuo retorinių klausimų, kas nuo gyvenimiškų situacijų, kas nuo intrigos. Įdomu, kas lemia, kad kartais pamokos tikrai pavyksta, kad esi išgirstas ir suprastas?
Skaitomiausi įrašai
3 Comments on “J.Biliūnas ir L.von Trier”
Komentarai Išjungti.
Kaip žadėjau, įdedu vienos mergaitės darbelį:
Šiuolaikinis žmogus yra gerokai save sureikšminęs, nutolęs nuo tikrųjų vertybių, pradėjęs vergauti daiktams, hiperbolizuoti jų reikšmę, kadangi yra įsitikinęs: jo dar laukia ilgas ir gražus gyvenimas ateityje. Būna, kad žmogus, lyg tas J.V.Gėtės Faustas, taip ir miršta, nesulaukęs tos išsvajotos, stebuklingai geros ateities, to sustabdyti verto akimirksnio…
Įdomu, ar kas nors gali pakeisti tokį žmogaus požiūrį į gyvenimą? Neabejotinai – susidūrimas akis į akį su mirtimi. Ir visai nesvarbu, ar tai diagnozuota mirtina liga, ar išgyventa nelaimė, ar galbūt matyta kito mirtis. Žmogų tokia akistata pakeičia iš esmės. Prisiminkime Jono Biliūno novelę “Kliudžiau”. Nuotykių troškęs berniukas strėle pašauna mažą varganą katytę. Jo akys sustingsta ties skausmo pervertu gyvūnėlio veidu – gęstančios gyvybės veidu. Tas žvilgsnis į mirštančios katytės akis – tai tarsi veikėjo akistata su Mirtimi, lūžis vaiko sieloje. Nuo dabar jis žvelgia į gyvenimą kitaip, kitaip jį vertina, kitaip suvokia, kitaip renkasi.
Bet jei mirties akivaizdoje taip keičiasi vertybės, kodėl mes gyvename lyg būtume amžini, nemirtingi? Kodėl neįsiklausome į Biblijos žodžius: „Dievas yra Meilė“, o vaikomės trumpalaikių malonumų, materialių blizgučių? Juk mūsų gyvenimas ir net pasaulis yra tokie trapūs! Kai mąstau apie tai, prisimenu neseniai matytą režisieriaus Lars von Trier kinofilmą “Melancholija”. Jame pateikiamas pavyzdys, kaip ypač turtingos šeimos narių vertybės pasikeičia sužinojus, jog į žemę atskrieja kita planeta, su kuria susidūrimas yra neišvengiams – planeta Melancholija pražudys visą žmoniją. Toks faktas visiškai nereikšmingus padaro Justine bei jos sesers Claire materialius turtus. Svarbiausia tampa galimybė pabūti su artimiausiais žmonėmis, nuo pasaulio pabaigos siaubo apsaugoti Justine sūnų Leo. Išaukštinama tai, jog paskutinėmis akimirkomis iki planetų susidūrimo jie visi gali susikibti už rankų, jausti vienas kitą šalia, kad gali pasiaukoti dėl mažo berniuko ir sekti jam pasaką, jog toji iš kelių pagalių surišta palapinė apsaugos pasaulį nuo pražūties… Tokių vertybių niekada nesupras tie, kurie dar nežvelgė į Mirties veidą, tie, kurie sudievina tai, kas laikina, kitaip sakant, tai, kas matoma akimis. O juk tai, kas gražiausia, matoma širdimi, tik labai gaila, kad jai praregėti reikia tokio baisaus dalyko – žvilsnio į mirtį.
Mane ši idėja užkabino 🙂
Beje, filmo vaizdajuostę nusipirkau Maximoje.