„Kiekvienas individas privalėtų bent vieną poetą pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo: jei ne kaip vadovą po pasaulį, tai kaip kalbos matą“ (Josifas Brodskis). Kurį poetą jūs norėtumėte pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo? Kodėl? Pagrįskite savo mintis konkrečiais pavyzdžiais.

„Kiekvienas individas privalėtų bent vieną poetą pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo: jei ne kaip vadovą po pasaulį, tai kaip kalbos matą“ (Josifas Brodskis). Kurį poetą jūs norėtumėte pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo? Kodėl? Pagrįskite savo mintis konkrečiais pavyzdžiais.

Tai 12 literatūros potemė. Temos formuluotė reikalauja kalbėti tik apie vieną poetą.
Ar Jūsų rinkosi šią potemę? Ką patartumėte, kaip įdomiau pasirengti?

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

2 Comments on “„Kiekvienas individas privalėtų bent vieną poetą pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo: jei ne kaip vadovą po pasaulį, tai kaip kalbos matą“ (Josifas Brodskis). Kurį poetą jūs norėtumėte pažinti nuo pirmo iki paskutinio lapo? Kodėl? Pagrįskite savo mintis konkrečiais pavyzdžiais.”

  1. Man (asmeniškai) ši potemė patiko, pasirinko ją ir vienas mano mokinukas. Šiandien bandėme potemę aptarti. Svarstėme apie du poetus- Vytautą Mačernį ir Maironį. Maironio idėją davė pats abiturientas. Pagalvojau, kad tikrai įdomus pasirinkimas. Juk galima paliesti ne tik patriotiškąją temą (keliant klausimus, ar aktuali Maironio poezija dabar ir pan. …), bet ir eilėraščius gamtos tema, individualiąją lyriką… Gal tikrai visai įdomu pasidomėti, kodėl ir kaip Maironį, dvasininką,kamavo irgi neramūs „širdies troškimai”, kodėl gyvenimo pabaigoje jis jautėsi neįvertintas…
    Mačernis traukia laiškais ir poezija. Yra daug apie ką pakalbėti…

  2. Taip, mergaitės rinkosi S.Nėrį, V.Mačernį. Kalbės apie jų poeziją kaip vadovą po pasaulį. Toms, kurios ruošiasi S.Nėrį, persiunčiau Aleknos knygą (yra Avilyje 🙂 ), be to, mes labai daug kalbėjome apie šią poetę per pamokas. Po kokį pasaulį mus vedžioja S.Nėris? Pirmiausia tai pasaulis jauno žmogaus akimis – stebuklingas, jaukus, geras, pasakiškas, mylimas. Vėliau – rūstus, negailestingas, iššaukiantis pyktį ir norą keršyti. Dar vėliau – trapus, laikinas, subtilus. Karo metų poezija leidžia kalbėti apie žmogaus ir visuomenės, minios santykius, apie tai, kas vieniems leista, o kitiems net neatleista, apie tikrąsias vertybes, apie būtinybę būti teisingai suprastam, apie neviltį ir netikėjimą – žodžiu, vos ne visos galimos žmogaus patirtys ir būsenos. Tereikia atsirinkti tai, kas labiausiai jaudina, svarbu, kad būtų aptarta ir pradžios, ir pabaigos poezija.
    Mačernis žavi savo filosofija: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?” Šių dienų žmogui aktualus aspektas – mokėjimas gyventi dūžtančiose formose.

Komentarai Išjungti.