Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘samprotavimas’

2019 metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino kandidatų darbų vertinimo kriterijai

2019 metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino kandidatų darbų vertinimo kriterijai:

Valstybinis brandos egzaminas

Mokyklinis brandos egzaminas

Zita Alaunienė. Egzaminas, kaip tobulas absurdas

„Kur pažvelgsi, visur… juoda“, – taria žmogus, regėdamas pasaulio netobulumą, ir grimzta į egzistencinio liūdesio pelkę. Žmogau, neliūdėk – pažvelk į gyvenimą kitaip. Prisimink, kad profesorius Panglosas, Kandido mokytojas, kadai kada įrodė, jog mūsų pasaulis yra geras – pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Sakai, nuo Voltaire’o laikų gyvenimas pasaulyje labai pasikeitė, subjuro. Didžiai klysti. Prieš pat Naujuosius Anapilin išėjęs akylas dabarties stebėtojas Jurgis Gimberis trumpai ir aiškiai paskelbė absoliučią tiesą: gyvenimas eina į priekį, o ne į užpakalį. Kas galėtų paneigti?

Gyvenimas išties eina pirmyn, į šviesią ateitį. O mūsų ateitis, žinia, – jaunimas. Žengia jis tvirtai, nesidairydamas į užpakalį, nes jam kelią nušviečia mūsų švietimo koncepcijos ir strategijos, vizijos ir misijos, reformos ir naujinimai, ir tobulinimai ir t. t. Vadinasi, mūsų jaunimas puikiai parengtas pasitikti ateitį. Tai patvirtina ir brandos egzaminai.

Štai kiekvieną pavasarį nemažą šurmulį sukeliantis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas turi patikrinti, ar abiturientas įgijo gebėjimų tinkamai vartoti valstybinę kalbą ir nuosekliai išplėtoti mintį. Šie gebėjimai gyvenime svarbūs, todėl egzaminas vis tobulinamas, naujinamas, pertvarkomas. Pažvelkime bent į vieną kitą tobulinimą.

Nuo seno abiturientai, laikydami brandos egzaminą, turėdavo pasirinkti vieną iš dviejų samprotaujamojo tipo rašinių: arba literatūrinį, arba neliteratūrinį (publicistinį, laisvąjį). Dabar toks skirstymas patobulintas: abiturientai renkasi arba literatūrinį, arba samprotavimo (samprotaujamąjį) rašinį. Pagaukit mintį: rašant literatūrinį rašinį samprotauti jau nebereikia. Mat šio rašinio tikslas, kaip nurodyta egzamino programoje, – interpretuoti kūrinį. Spręsti problemų, t. y. samprotauti, nereikia. Ar tai nelengvina egzamino užduoties? Na, jei nori pasirodyti, kad gebi mąstyti, rinkis samprotavimą, nes tik šio rašinio tikslas – problemų sprendimas. Toks ypatingas rašinių skirstymas – inovacija ne tik didaktikos, bet ir logikos moksle. Perskaitykit kokį nors abitūros rašinį ir pasakykit – jis literatūrinis ar samprotaujamasis?

Visa egzamino tobulybė atsiskleidžia tik kartu su kita inovacija. Jos tikslas – pričiupti neskaitančius grožinės literatūros mokinius. Mat esama tokių, kurie literatūros nemėgsta ir neskaito. Kaip jiems įdiegti meilę literatūrai? Pasirinkta efektyviausia priemonė – rimbo metodas. Jis taikomas, kai vaikas neklauso, tingi arba nesupranta, yra kvailas. Kaip kitaip įkrėsti jam proto? Esmę sudaro ne pats seniai išbandytas metodas, bet naujas taikymo būdas – reikalavimas, kad abiturientas rašinyje būtinai remtųsi privalomais autoriais (dabar galima rinktis iš viso 36 autorių sąrašo). Šis reikalavimas įtvirtintas tobulai laikantis rimbo metodo taisyklių – už jo nesilaikymą gresia absoliutus nulis. Kai kas tvirtina, kad šis naujas skaičiavimo vienetas jau panaikintas. Iš tiesų atsisakyta tik termino, bet ne esmės – absoliutaus nulio dvasia ir toliau gyvuoja. Nacionalinio egzaminų centro 2018-11-22 patvirtintuose rašinio vertinimo kriterijuose aiškiai pabrėžta: „Pastaba. Nuliu visas rašinys vertinamas, jei nesiremiama nė vieno iš privalomų kūriniu (-iais).“ Tad mokinys, nors ir puikiai parašęs samprotavimo rašinį, bet pasirėmęs, tarkim, Antanu Vienuoliu, ar Ieva Simonaityte, ar Algimantu Baltakiu, ar kitais autoriais, neįtrauktais į privalomąjį sąrašą, egzamino neišlaikys.

Mokiniai stengiasi šį reikalavimą žūtbūt įvykdyti, nors ir nesklandžiai. Stropieji normą dar ir viršija, kai kurie net demonstruoja, kad yra skaitę ne tik privalomą, bet ir antikinę literatūrą, net F. Nietzsche’s filosofiją. Tikriausiai gabus mokinys turėtų ir savų minčių, bet jas atskleisti sunku, nes reikia galvoti, kaip į rašinį įtraukti privalomus autorius.

Iš esmės pasikeitė rašinių tematika. Egzaminams privalu teikti tik tokias temas, kurios susietos su sąraše nurodytais klasikų kūriniais. Todėl literatūrinės temos plačios: reikia atskleisti, kaip pasirinkti autoriai atstovauja lietuvių (dabar jau pasaulinei) literatūrai, pvz., „Gyvybės vertė literatūroje“; „Gaivališka asmenybė lietuvių literatūroje“. Atsisakyta „gimnaziškų“ temų – veikėjo charakteristikos, kūrinio nagrinėjimo kokiu nors požiūriu ir pan. Vadinamojo samprotavimo rašinio temos irgi abstrakčios – egzistencinės, filosofinės: „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ Jau neberašoma artimų mokinių pasauliui ar atliepiančių nūdienos aktualijas temų, nes jų neįmanoma grįsti klasikais – jie nerašė nei apie informacinių technologijų poveikį, nei apie internetą, nei apie emigraciją ir kt.

Net disertacijas apgynę lituanistai prisipažįsta, kad negebėtų įveikti egzaminui teikiamų temų. Pavyzdžiui, išdėstyti požiūrį į paribio žmogų. Šio termino turinį įspūdingai apibūdino Česlovas Milošas, atskleisdamas savo, kaip paribio žmogaus, laikyseną bei jauseną. Abiturientai per 2017 m. brandos egzaminą irgi gavo progos apie tai rašyti. Remdamiesi Jonu Biliūnu arba Jurgiu Savickiu, arba Marcelijumi Martinaičiu?! Jei kas būtų pasirėmęs Adomu Mickevičiumi, būtų gavęs absoliutų nulį.

Ypač svarbu, kad pasikeitė rašinio mokymo metodika, nes mokytojų ir korepetitorių tikslas – išmokyti įterpti, įmontuoti kokią nors klasiko mintį. Dėl to iš esmės pakito požiūris į literatūrą, jos misijos suvokimas: literatūra tapo priemone rašiniui parašyti, t. y. gauti atestatą. Pasiekta gerų rezultatų: mokinys ima į rankas knygą turėdamas tikslą rasti joje minčių, kurias galėtų pritaikyti vienai ar kitai temai, jis kaupia citatas, net stengiasi kai kurias išmokti atmintinai. Bet vargsta ne visi: yra knygelių, kaip pasirengti egzaminui, internete skelbiami patarimai, kūrinių santraukos, citatos. Pasiskaito ir egzaminą išlaiko. Tobula.

Tiesa, mokytojai kartais stebisi, kad jų gerųjų mokinių rašiniai įvertinti prastai, o tie, kurie rašė vos patenkinamai, gauna daug balų. Stebisi ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kaip negebantis tinkamai plėtoti minties, pusiau beraštis mokinys sugebėjo išlaikyti valstybinį egzaminą. Paaiškinti paprasta – reikia tik palyginti, kaip, nuolat prastėjant mokinių raštingumui, buvo didinamas leistinų klaidų skaičius. Dabar po vieną balą mokinys gali gauti, jeigu bus padaręs 9 gramatikos ir leksikos, 15 rašybos, 14 skyrybos klaidų. Vadinasi, iš viso galima padaryti 38 įvairias klaidas ir gauti 3 balus. Na, jei vienos rūšies klaidų skaičius peršoks nustatytą ribą, tarkim, radus 16 rašybos klaidų, bus rašomas nulis. Bet ne absoliutus, jį gali kompensuoti taškai pagal kitus kriterijus. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip vertinamas abituriento rašinys: kaip vertintojai taisė, į ką atkreipė dėmesį, kaip recenzavo, paaiškino, už ką skiriami balai. Deja, sužinoti neįmanoma, mokinių darbai net ir po egzaminų neprieinami. Užtat vertinimo kriterijai viešai paskelbti – galite juos nagrinėti. Jeigu sugebate perprasti, kodėl reikia dviejų rašinio turinio vertinimo lentelių, kaip, kuo remiantis jos sudarytos, kokiu pagrindu išskirti kriterijai ir kaip įdomiai jie kertasi, kodėl argumentavimas įeina į kelių kriterijų sudėtį. Gal pasisektų suvokti, kaip suprantama teksto struktūra ir kaip ją vertinti. Jeigu kompiuteris gautų užduotį pagal šiuos kriterijus įvertinti mokinio rašinį, tikriausiai išsikraustytų iš proto.

Tad viskas tinkamai sutvarkyta. Vis dėlto kai kas kiša savo dvylekį ten, kur nereikia – siūlo net savo patarimus. Pavyzdžiui, buvo publikuotas egzamino pertvarkymo projektas („Gimtoji kalba“, 2018, Nr. 5), kuriame konkrečiai išdėstyta, kaip būtų galima visai paprastai pertvarkyti brandos egzaminą. Projektas nekainuoja nė cento, nesudėtingas. Pirma, panaikinti reikalavimą būtinai remtis privalomais autoriais (atsirastų galimybė pateikti įvairių mokiniams aktualių temų, kad jie galėtų remtis įvairiais šaltiniais kaip Suomijoje ir kitur). Antra, per kalbėjimo įskaitą 12 klasėje patikrinti, ar mokiniai perskaitę privalomą literatūrą, kartu tikrinant jų sakytinės kalbos sugebėjimus. Komisija neperskaičiusiems privalomos literatūros neleistų laikyti egzamino.

Žinoma, sumanymas, kad abiturientai, per įskaitą trumpai pasirengę, kalbėtų tik apie literatūrą ir atsakinėtų į komisijos užduodamus klausimus, panaikintų visą įskaitos žavesį: mokiniai netektų galimybės iš anksto kalbėjimo temos pasirinkti, sugalvoti arba nusipirkti (internete – 20 Eur), negalėtų teksto iškalti atmintinai. O blogiausia – tada būtų sužlugdyta prekyba kalbėjimo tekstais. Kaip į projektą buvo reaguota? Atspėjote, atsakas – tobulas ignoravimas. Ne tik projekto, bet ir etikos, ir etiketo. Taigi egzaminas jau tobulai absurdiškas. Jo nepakeisi, nors persiplėšk.

Bet atūžė, atidundėjo nauja reforma su milijonais eurų, su slaptingais konkursais, kriminalais, skandalais, mitingais, streikais ir kt. Jau prasidėjo. Matome naujas reformos aukas: nukirsta galva vieno centro direktoriui, jo vieton paskirtas kitas irgi neteko galvos, krito ir pati švietimo ir mokslo ministrė. Įdomu, ar išsisuks kito centro direktorius? Tad gyvenimas tobulas, įvairus ir įdomus. Pavyzdžiui, sportiškas mokytojų laipiojimas per langą, nemokama nakvynė Švietimo ir mokslo ministerijoje. Bet didžiosios įdomybės laukia ateityje, kai bus reformuojamas ugdymo turinys. Delfis skelbia Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus perspėjimą, kad nauja ugdymo turinio reforma bus dar baisesnė nei skubotas etatinio apmokėjimo įvedimas. Anot jo, turinio keitimas reikalauja plataus ir gilaus išmanymo, o dabar valstybėje net nėra potencialo, kuris sugebėtų ką nors pasakyti apie ugdymo programas.

Kaip tokiame kontekste atrodo rūpimasis brandos egzaminas? Juk jį reikia atnaujinti kartu su visu mokymo turiniu, kuriam įsisavinti skirti milijonai. Rastas tobulas sprendimas – brandos egzaminą nukarūnuoti: egzaminui skirti tik pusę ar kiek mažiau vertinimo balų, o likusią dalį turėtų sudaryti mokytojų skiriami balai – už metinius pažymius ir už brandos darbą. Esą užsienio šalyse taip daroma.

Internete paskelbtą sprendimą komentatoriai sutiko entuziastingai. Daugelis pritarė, nes: 1) pagaliau bus išspręsta mokytojų atlyginimo problema, 2) pakils mokytojo prestižas, 3) bus dideli konkursai stojančių į pedagogines specialybes, 4) sumažės dėmesys egzaminui, o kritika bus perkelta į mokyk­lą – ant mokytojų galvų. 5) mokiniai galės tobulinti kritinį mąstymą: stebėti, kaip vertinami jų gebėjimai ir skelbti streiką, jeigu mokytoja „neteisingai“ parašė pažymį.

Komentatoriai dalijosi džiugiomis viltimis, kad mokinių tėveliai gebės sutarti su pedagogais, gražiai paprašys mokytojos parašyti geresnį pažymį. Žinoma, mokytoja už tai bus atitinkamai pamaloninta. Kai kurių tėvelių finansinės problemos nevargina, dėl savo vaiko negailėtų nieko. Klausimas, ką darys nesuduriantieji galo su galu. Jie turėtų suprasti: ne kožnam pabažnam… Bet ne visi supras. Kas dėsis mokyklose?

Neišleiskime iš akių ir brandos darbo: už jį gauti balai prisidės prie baigiamojo vertinimo. Tikėtina, brandos darbų paklausa bus didesnė negu dabartinių kalbėjimo įskaitos tekstų. Rasis daugiau įmonių, plėtojančių brandos darbų bei kalbėjimo tekstų verslą. Tai prisidės prie prekybos augimo ir krašto gerovės.

Reikia pripažinti: yra mokytojų, pasiryžusių nesitarti su tėvais, nekreipti dėmesio į savo draugų ir pažįstamų prašymus. Bet jei mamytė su ašaromis maldaus negriauti vaiko ateities? Jeigu pasakys, kad mokinio tėvelis sunkiai serga – neišgyvens vaikui gavus prastą pažymį? Arba kad vaiko nervai itin jautrūs – jis neištvers. Ar pavargusi mokytoja atlaikys tokį spaudimą? Žinoma, daugelis stengsis atsispirti, priešintis. Ištvermingieji kovos.

Visada vyko ir vyks kova su absurdu. Ar verta kovoti? Juk absurdas nenugalimas. Vis dėlto…

Straipsnio nuoroda:

Egzaminas, kaip tobulas absurdas

LKLMS laiškas NEC dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertintojų

2018 m. lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatai

Įvairi medžiaga pamokoms (ugdymo procesui)

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: Įsivert_lent(2) Įvertin_ raš(1) Vaižgant_kūrin(2) Minčių žemėlapis(2) Integruotos veiklos diena Vilniuje 12_įveikt-save_lent(2) (1) 13 _įž_pab(1) KALÄ–DINÄ–S Å VENTÄ–S AKIMIRKOS JUSEVIÄ__IŲ SKYRIUJE 14-užd_rasin-vertin(1) KALBOS KULTŪROS (SPECIALYBĖS KALBA) RAŠTO DARBAS 2018-03-18 kalbinukų renginys kalbu pritaikyta programa 1PATAISYTA KOLEGA-KOLEGAI-STEBÄ–JIMO-FORMA Klasicizmo atsakymai UGDYMAS KITAIP Maironis

Rašinys „Kaip išsaugoti tautinę tapatybę?“

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: Tautinė tapatybė

Mokomasis rašinys. „Kodėl svarbu skaityti knygas?“ ir „Kodėl žmogui svarbu turėti draugų?“

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: MOKOMASIS RAŠINYS

Teiginių formulavimas. Rašinys „Kaip išsaugoti tautinę tapatybę?“

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: TEIGINIŲ formulavimas

Elžbieta Banytė. Kas liko nutylėta: visokie švietimo sistemos norminimai

Tiesiog pagalvokim visi kartu ir labai kritiškai – o kaip padaryt, kad būtų geriau negu tai, ką parašysiu. Ir nebūtinai jau čia vienintelę teisybę. Tiesiog kaip matau pabuvusi skirtinguose sluoksniuose. Dauguma turbūt siūlys tobulinti tai, kas yra. Bet man regis, čia vienas tų atvejų, kurie neveikia būtent todėl, kad per daugybę metų interesų grupės jį tobulino tiek, kad dabar jis kainuoja milžiniškus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Sistema tiesiog neveikia, nes patobulinimai įvedė daugybę apribojimų, ir visa sistema iš esmės užimta tuo, kad žiūri, kaip geriau atitikti tuos apribojimus, o ne kaip siekti savo tikslų. O galiausiai tikslas pasidaro atitikti apribojimus, visi kiti pasimeta.

Rašau šitą tekstą todėl, kad keliems straipsnio 15min skaitytojams kilo labai logiškas klausimas: kas gi tie stiliaus normintojai ir turinio plokštintojai? Kam čia ant scenos surengt ilgas ovacijas? Čia mokslininkai, mokytojai, kas? Iš ko sudarytos egzamino turinio kūrino, vertinimo ir dar balažin, kokios komisijos?

Taigi: kas ten tokie?

Bėda, kad čia arba kvieti mažiausiai pusšimtį žmonių, arba nekvieti nieko: šita sistema yra kolektyvinio proto (ar veikiau – kolektyvinės beprotystės) padarinys. Todėl bet koks bandymas ją pagerinti tik dar labiau klampina viską žemyn. Taip jau yra: bandymas kažką tobulinti nekeičiant esmės, deja, baigiasi dar didesne blogybe.

Įsivaizduokit: kas nors parašo labai blogą romaną, o tada jį išsiunčia penkiems redaktoriams. Pirmas sutvarko kalbą pagal VLKK. Antras sugalvoja, kad siužetą reikia tobulinti. Trečias nusprendžia, kad čia nepakankamai intelektualu, ir pabando padaryt kokį metatekstinį lygmenį. Ir t. t. Kai jau autorius gauna suredaguotą tekstą, jis nebeatpažįsta, kad tai jo. Dar blogiau – niekas, net tie, kurie siūlė šituos redaktorius, nesupranta, ką skaitė.

Su rašiniu taip ir yra. Veikia VLKK, mokytojų sambūriai ir profsąjungos, ministerija, UPC, ŠMM, NEC, mokslininkai, politikai. Tiesą sakant, jie veikia visoje sistemoje. Ir tai gerai, nes turi balsą. Bet už sprendimus juk turi būti kažkas atsaingas – kažkas aiškus? O nėra. Todėl dabar švietimo sistema yra pasidariusi tokia keista, kad iki galo jos niekas nesupranta: vaikai nesupranta, ką jie veikia mokykloj, jų tėvams irgi šitas neaišku. Mokytojai juo labiau. Ir būtent todėl iš esmės nepiktybiška ir seniai planuota etatinio darbo užmokesčio reforma atnešė ministrei ne triumfą, o interpeliaciją – tiesiog tai buvo lipinta ant seno išpuvusio pagrindo.

Todėl, mielieji, visiškai natūralu, kad jūs nesupratote kai ko, ką rašiau. Internetuose prisiskaičiau, kad mano straipsnio kai kas visiškai nesuprato, kad kai kurie teiginiai liko neaiškūs. Taip, tai buvo perspektyva iš vidaus. O kai sistema tiek išpuvusi, žinoma, kad ji nelogiška. Ir, man regis, ten net neįmanoma normaliai visko suprasti, nes ten daug kas yra absurdas ir nesąmonės, o rimtu veidu ir loginiu protu aiškint idiotizmą – reiškia jį legitimuot, kaip kitados man sakė vienas labai geras universiteto dėstytojas.

Žmonės, pavyzdžiui, nesuprato, kaip gali reikėti specialių instrukcijų ištaisyti mokyklinį rašinį. Aš irgi suprantu tik tiek, kad tai – tipiškas stagnuotos sistemos veikimas: kiekvienas funkcionierius ten atrodo esąs svarbus, nors iš tiesų visi resursai skiriami ne esmei, o šalutinėms sritims. Įsivaizduokite tradicinę biurokratinę sistemą, kur 70 proc. žmonių gauna atlyginimus už tai, kad kilnoja popierius. Čia taip yra. Krūva pavaldžių ŠMM įstaigų gauna didžiulį finansavimą iš mūsų visų kišenių, kad kurptų vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, programas, jų etapus ir dar neaišku, ką. Ir jie visi, supraskite, reikšmingi.

Dar vienas įdomus dalykas: lituanistui UPC (taip, to paties apsiskandalinusio Ugdymo plėtotės centro) Kalbų skyriaus vedėjas yra antras žmogus po ministrės. Jis kuruoja ŠMM lėšomis vykdomus kvalifikacijos tobulinimo kursus, nuotolinių kursų svetainę “Lituanistų avilys”, tvirtina ugdymo programas prieš jas pasirašant ministrei, tvirtina egzaminų programas. Žinoma, viskas vykdoma viešųjų pirkimų keliu. Ne, viešųjų pirkimų skyrių vadovai nekontroliuoja – na, manau, prireikus gali prakišti savus, bet vargu ar gali plauti pinigus. Tam yra visokie totoraičiai.

Bet čia mes turim labai įdomią autoritarinę personą, kuri nori paklusnumo, bet apie literatūrą neką teišmano. Ir tada natūraliai kyla kova tarp tų suinteresuotų šalių, nes visi bando egzaminą ir sistemą bendrai užtempt ant savo kurpaliaus. Ir dar visada atsiranda tų žaidėjų, kaip Dargis, kurie judina nematomus pinigėlių ir paramos siūlus.

Tai kaip ten viskas vyksta?

  • UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti ugdymo programas. Laimi savi, nes konkursas parodomas tik tam, kam reikia. Nu jis viešas, taip. Bet ar kas sėdi toj keistoj viešųjų pirkimų svetainėj ir žiūri, ar naujas nepaskelbtas? Niekas apie jį netrimituoja, patikėkit. Nors turėtų. Jeigu laimi neaiškūs (t. y., ne savi), tada jie parašo programą, kuri nugula į stalčių – taip yra buvę.

Čia jeigu kam įdomu – viešasis pirkimas yra baisi biurokratinė tryda. Pvz., neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma suburti tinkamą komandą tam skandalu pasibaigusiam UPC pirkimui dėl ugdymo turinio atnaujinimo. Peržiūrėjau reikalavimus – ten buvo pirkimas konkrečiai sričiai “Kalbos”. Vadinasi, tas, kuris ryžtasi dalyvauti tam pirkime, turi suburti komandą nuo baltarusių kalbos iki lotynų. Nuo 5 iki 12 kl.

  • UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti egzaminų programas, kurios siauresnės už bendrojo ugdymo programas. Laimi tie patys, kurie sudaro programą, nes jie geriausiai išmano 🙂 taip, egzaminų programos atskirtos nuo bendrojo ugdymo programų. Koks rezultatas? Žinoma, kad dauguma mokyklų kala egzaminų programas ir į ugdymo per daug net nesigilina! Ate, šiuolaikine literatūra. Ate.
  • Tie patys ekspertai, kurie sudarinėjo programas, rašo vadovėlius ir rengia mokytojų “kvalifikacijos kėlimo” (iš tiesų – valstybės pinigų plovimo) seminarus. Čia klaikūs pinigai, žinokit.
  • NEC skelbia viešųjų pirkimų konkursą parengti egzaminų užduotis. Čia skelbiama kasmet panašiu metu, tai jeigu nori, susižiūri ir dalyvauji. Kas ir kodėl laimi, nežinau.
  • Egzaminų rengėjai – valstybės paslaptis, supratot? Nepakviesit atsiimt ovacijų. Ugdymo programų rengėjai betnt nurodomi mažom raidelėm. O štai egzaminų rengėjų nesužinosit niekaip, nebent bus durni ir prisipažins. Arba išaiškės, kad ruošė dvyliktokus egzams pagal savo sudarytas užduotis. Tada jau teisinė atsakomybė.
  • Dabar jau konkrečiai – apie lietuvių kalbos ir literatūros VBE. Čia yra vertinimo normų lentelė. Kas sugalvojo, kad galima rašinį įvertint 100 balų skale ir išdiferencijuot, kuo skiriasi 56 nuo 61, yra durnas. Nes gali niekuo nesiskirti, gali visu kuo skirtis. Autorystės tiksliai nežinau, įtariu, kad ta lentelė, kaip ir kitkas čia – kolektyvinio idiotizmo produktas, kur vienas pasakė, kitas susapnavo ką kita.
  • Buvo visokių bandymų tą lentelę tobulint, bet suprantat – ydinga ji iš esmės. Bet koks tobulinimas kuria naują šizofreniją. O vertinimą daryt visai kitokį nesutinka niekas. O niekas. Nes visi tiki, kad lentelės ir standartizavimas savaime kuria skaidrumą. Nu čia tiek pat skaidrumo kiek viešuosiuose pirkimuose.
  • Dabar ta VBE vertinimo sistema yra kasmet tobulinama, bet ne keičiama iš esmės. Klausimai nuo 2011 nėra, ko mes tikimės iš vaiko. Ne ne. Klausimas: ar iš dviejų dauginti visus taškus, ar tik galimus surinkti už vadinamąjį turinį? Kas nežino, pasakau, kad nuo 2017 m. lapkričio iš dviejų dauginami tik turinio taškai. Kartu ir paklaidos.
  • (Ne, mokytojo sakė, kad intervalai neįmanomi, siūlėm. Neįmanoma parašyt, kad “labai pagrįsta analizė” – 13-14 taškų. Turi būt 7, nes 13-14 numato subjektyvumą, o va 7 atsieit ne. Ak, šventasis naivume. Subjektyvumo juk neišvengsi. Anksčiau, kad susidarytų 100, iš viso galima buvo surinkti 50 taškų ir už turinį, ir už raišką, o jie visi su visom neišvengiamom vertinimo paklaidom paklaidom buvo dauginami iš 2, taigi paklaida buvo dar didesnė. Viena skyrybos klaida realiai, viską ten sudauginus, galėjo lemti du taškus ir atitinkamai 3-4 VBE balus. Dabar, sakykim, bent čia geriau, nors vertinant turinį, kur vertinimo paklaidos kaip tik didžiausios, jos dar ir padauginamos iš dviejų.)
  • Pernai buvau tų lentelių “tobulinime”, kur dėl milijono susikertančių interesų ir dar supernelanksčių įstatymų nieko per daug nepatobulinsi. Šiemet, kaip supratau, nurašyta pernykštė lentelė. O gal ir buvo koks posėdis, bet kas ten posėdžiavo ir kas ten ką darė, nežinau. Tiksliau, įtariu, kad mokytojų eksperčių gvardija.

Ne, ne visi mokytojai ekspertai yra blogis. Dauguma šiaip yra didus gėris. Čia sakau labai rimtai. Tiesiog egzamino vertinimas visų pirma veikia savo galios įtvirtinimo principu. Ant manęs per apeliacinę komisiją viena tokia beveik staugė: “Čia reikia subordinacijos!!” Juokingiausia, kad mane kvietė kaip ekspertę. Ačiū už šituos subordinacijos norus.

Dabar – pats vertinimas: kas nusprendžia, kur yra stiliaus klaida?

Idėjos švietimo sistemoje seniai nėra priežastis veikti. Jos yra pateisinimas įvesti savo galią, savo įtaką, primesti savo prioritetus. Atsimenat, ką rašėm abi su Vaicekauskiene? Kad kabinėjimasis prie “kalbos kultūros” arba stiliaus, arba dar balažin, ko, užtemdo minties plėtotę.

O dabar pažiūrėkit į tai, ką čia pusę pamiršdama surašiau. Veikia tas pats principas: absoliučios neatsakomybės už nieką ir darbo imitavimo. Prisimenat Balį Sruogą, kai jam prižiūrėtojas liepė ryte žabus po vieną kraut į vieną tvoros pusę, o vakare vėl atgal? Taip ir mūsų švietime – niekam nerūpi, kas iš to, rūpi, kad nepritrūktų žabų ir kad krūvelė būtų tvarkinga. Ir negali sakyt, kad tie žmonės nedirba, ne. Manyčiau, jie netgi jaučiasi perkrauti, menkai finansuojami ir tiesiog skriaudžiami. Taip jau būna su neefektyviomis sistemomis.

Per patį egzaminų vertinimo etapą sistema maždaug tokia:

  1. Visos vertinimo komisijos pirmininkė ir centrų (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje) pirmininkės perskaito keliasdešimt rašinių kiekviena tema.
  2. Klampesni darbai atspausdinami ir visos dienos ilgio seminare aptarinėjami kartu su mokslininkais. Siūlomas vertinimas.
  3. Jau šiuo etapu iš kažkur (tikrai nežinau, iš kur) atsiranda “kalbos kultūros” ir stiliaus klaidų sąrašų papildymai.
  4. Tada vertinimo centrų pirmininkės veda seminarą tuose centruose dirbantiems vertintojams. Kiekvienam centrui paskiriama tam tikra tema pagal tai, kiek darbuotojų centre (Vilniaus didžiausias) ir kiek mokinių rašė kokia tema.
  5. Vyksta vertinimas centruose. Vertintojai apkraunami konfidencialumo sutartimis. Yra moksliniai konsultantai. Kiekvieną rašinį skaito du vertintojai. Jeigu jų vertinimas skiriasi, skaito trečiasis. Ar būna, kad antrasis mechaniškai perrašo pirmojo žymėjimus? Būna.
  6. Visi ištaisyti darbai suplaukia į Vilnių ir vyksta kontrolinis vertinimas. Kiek mačiau, per jį rašinys, įvertintas kaip labai geras, gali būt visiškai nukaltas. Ten tos pačios žiniuonės, kur pradžioje seminarus rengia.
  7. Tada jau skelbiami rezultatai, po jų renkasi apeliacinė komisija ir taiso tuos darbus, kurių autoriai apeliuoja.

Aš niekad nemaniau, bet pasirodo, toje keistoje hierarchijoje taisyti vad. “kontrolinius” ir apeliacijas yra garbė. Realiai tai įšventinimas į Žinančiųjų luomą. Tą, kuris skundžiasi neišmokančiomis pagal jų įsivaizdavimą mokytojomis. Kai kada, žinoma, pagrįstai. Kai kada ne.

Tai o kur atsakomybė?

Dabar galima galvoti apie mokslą, tyrimus, studijas – ką norite. Man regis, per visą švietimo sistemą perėjęs šitas mechanizmas, kai niekas už nieką neatsako, kai atsakomybė pasiskirsčiusi į visas puses, todėl galiausiai dėl visko kaltas ministras arba seimas, nors jie rašinėlių netaiso. Arba kokia nors visų vertintojų pirmininkė. Arba Banytė, nes ji va ėjo, taisė, o ką daryt. Visi ir niekas.  Ir būtent todėl didžioji dalis dalyvių jaučiasi panoptikume. Deja, čia vienas atvejų, kai Foucault perkeltas praktiškai, ir tai nėra malonu.

Nežinau, kam tai naudinga – na, politikams control-freakams arba nedraugiškiems kaimynams tikrai, bet dalis tų ekspertų, kurie ten ateina ir pakeičia skūrą, nerūpi nei kontrolė, nei šnipai. Ne, čia yra kažkas kito – noras suvienodinti, užgniaužti, apriboti, įforminti, subiurokratinti. Tikslas, mano galva, yra ne kokie nors reptiljanai arba masonai, ar dar kas, kiek visuotinis nebesuvokimas, kam išvis reikalingas mąstymas ir išsilavinimas. Žinoma, kad jis dingo, nebūtinai yra atsitiktinis dalykas, bet to aš neaptarinėsiu, nes nuoširdžiai nežinau, kam konkrečiai to gali reikėti. Nekursiu sąmokslo teorijų, nors kuo toliau, tuo labiau švietimo sistemos žlugdymas man atrodo tiek pat blogos per dešimtmečius susiklosčiusios vadybos, kiek ir nenoro ją keisti bei siekio lobti iš ES pinigų rezultatas. Ir gerai, jeigu tik tiek.

Atsimenat, ką mudvi su Loreta rašėm – kad rašinių knisinėjimas užtemdo visuminio vertinimo galimybę? Tas pats visoje švietimo ir mokslo sistemoje: susiformuoja vientisas neatsakomybės mechanizmas, kur veiksmų daug, o naudos jokios. Žodžių daug, bet jie nieko nelemia. Diskusijos vyksta, bet į tuštumą.

 

Siaubas.

Taigi – toks banalus dalykas kaip netikęs rašinėlio įvertinimas arba idiotiškas noras išmesti užsienio autorius iš literatūros programos yra to paties reiškinio kitokie pasirodymo variantai. Ir nei vienas nedžiugina.

Ką daryti? Kalbėti ir kalbėtis, neužsidaryti, mokytis, suvokti žinias kaip vertybę, kurios reikia siekti, o ne duotybę iš pateptųjų biurokratų ir prie jų prisėdusiųjų rankų. Ir šįkart tai adresuoju visų pirma patiems mokytojams net labiau, negu vaikams. Tada gal būtų reali galimybė mažinti demokratijos ir nelipt kiekvieną kartą ant to grėblio, nes dabar, panašu, laipiojimas ant grėblių yra nacionalinis sportas, o biurokratija visiems patogi, nes išvaduoja nuo asmeninės atsakomybės.

Ir būtent todėl būtini esminiai, ne kosmetiniai pokyčiai.

Straipsnio nuoroda:

Kas liko nutylėta: visokie švietimo sistemos norminimai

 

Informacija apie 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo kriterijus

NEC skelbia 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo kriterijus ir labai gerų turinio aspektu darbų pavyzdžius.