Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘samprotavimas’

Apsaugota: Seminarų „Lietuvių kalba ne tik egzaminui“ ir „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“ medžiaga [Seminarų dalyviams]

2018.10.16 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Samprotavimo mokymas (9 kl.). tema „Ar žmogus žmogui- vilkas?“

Kolegė Ieva Motiejūnaitė dalijasi autorine medžiaga: 9 kl samprotavimo mokymas

Seminaras „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“

2018- 10- 19 d. 13.00 val. Plungės paslaugų ir švietimo pagalbos centre (V. Mačernio g.  29, Plungė)  organizuojamas seminaras „Ugdymo metodų įvairovė lietuvių kalbos ir literatūros pamokose“.

Lektorius Petras Gedvilas, Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas, VBE vertintojas,  pristato ugdymo metodus, padedančius ugdyti įvairius gebėjimus (skaitymo, rašymo) mokant lietuvių kalbos ir literatūros dalyko mokykloje (tiek žemesnėse, tiek vyresnėse klasėse), akcentuoja skaitymo (literatūros) svarbą ir įtaką gyvenime, nemažai dėmesio skiria įvairių žanrų tekstų (rašinių) kūrimo metodikai, literatūros svarbai mokinių rašto darbuose, dalijasi patirtimi, kaip mokyti samprotavimo ir literatūrinio rašinio

REGISTRACIJA semiplius programoje.

Apsaugota: Įvadinė pamoka 11- 12 klasėse (samprotavimo mokymas + VBE rašinys, įvertintas 100)

2018.09.08 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Mokytoja – apie lietuvių kalbos egzamino bėdas: „Mes prikeliame lavonus“

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos (VBE) egzaminas žlugdo stiprius ir nenuolankius mokinius. Jis tapo gelbėjimo ratu silpniesiems, o vertinimo sistema – lyg rūkas, kuriame paklysta mokytojas. Visa ši tvarka, įsigaliojusi prieš kelerius metus, buvo stumiama buldozeriu.

Šitaip griežtai apie privalomą VBE mano lituanistė Elžbieta Banytė, ne vienus metus dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mokykloje ji šiuo metu nebedirba, mat yra doktorantė moksliniame institute, tačiau vertina egzamino darbus.

– Viešai pasidalijote mintimi, kad jums gaila tų vaikų, kurie neįstos kur norėję dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, nors kitus egzaminus išlaikė gerai.

– Gerai suprantu, kad negali visi vaikai visko išlaikyti aukščiausiu lygiu. Tačiau Prancūzijoje prancūzų kalbos ir literatūros egzamino, kuris lygiai taip pat privalomas, kaip ir pas mus, neišlaiko daugmaž 20 proc. mokinių. Ir jie nedaro tragedijos. Kitokios galimybės įsidarbinti, kitokios visuomenės nuostatos, suvokimas, kad gali perlaikyti.

Vis dėlto neatrodo logiška ir normalu, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, užuot padėjęs tapti mąstančiu, išsilavinusiu ir savo kultūrą pažįstančiu, gebančiu jos sąvokomis komunikuoti su kitais žmogumi, tampa bausme.

O taip Lietuvoje atsitinka. Tie vaikai, kurie dirba ir stengiasi, dažnai įvertinami prastais balais. Už matematiką gauna 80, už anglų kalbą – 90 balų, istoriją – 75, o už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – 40 balų. Ir to užtenka, kad jie neįstotų ten, kur norėjo. Gal gana taip sureikšminti vieną vienintelį rašinį?

Yra dvi prielaidos, kodėl taip atsitinka. Pirma, dabartiniai vaikai yra beraščiai. Su tuo aš kategoriškai nesutinku. Pati dirbau mokykloje ir iki šiol turiu mokinių, su kuriais dirbu papildomai. Ir esu tikra, kad didžioji dauguma vaikų nėra beraščiai.

Antra prielaida – egzamine keliami reikalavimai, kurių neįmanoma įgyvendinti. Ir ši prielaida, mano galva, kur kas teisingesnė.

Skaitykite daugiau: 

Mes prikeliame lavonus

 

 

 

Pakartotinės sesijos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino (2018 m.) užduotys

Samprotavimo rašinio užduotys

  1. Koks yra piliečio ir valstybės ryšys? (J. Radvanas, B. Krivickas)
  2. Kur semtis gyvenimo išminties? (K. Donelaitis, V. Mačernis)

 

Literatūrinio rašinio užduotys

  1. Kraštovaizdžių prasmės literatūroje (A. Baranauskas, A. Škėma)
  2.  Idealų siekis literatūroje (Šatrijos Ragana, M. Ivaškevičius)

Apmąstymai po VBE taisymų

Elžbieta Banytė

Čia bus toks keistas įrašas. Iš pradžių svarsčiau jį pasilikti privatų, bet vėliau pagalvojau, kad gal kitiems bus įdomu. Bet kuriuo atveju – tokiu būdu tiesiog bandysiu susidėlioti mintis. Dėl to čia bus visko daug ir viskas padrikai. Nemanau, kad labai konstruktyvus šitas įrašas, bet ką gi.

Tai va, taisiau aš tuos rašinius apeliacinėj komisijoj. Darbas nelengvas. Nuo 8 iki 17 kasdien. Aktyviausią dieną perskaičiau ir įvertinau 23 darbus. Dar kelis perskaičiau ir pasakiau nuomonę, nes buvo sudėtingi.

Dabar – kai vyksta tas procesas. Šiaip gana civilizuotai, nors tai netrukdė visam tam absurdui manęs vest iš proto. Visų pirma, aklai ištaisomos netaisytos darbų kopijos. Tai daro mokytojos trečiame UPC aukšte. Jeigu tarp kopijos įvertinimo ir originalo įvertinimo yra bent vieno taško skirtumas, ir ištaisyta kopija, ir originalas keliauja į antrą aukštą, kur vienoje patalpoje sėdi mokslininkai ir mokytojai. Mokslininkai perskaito darbą ir siūlo turinio įvertinimą, o mokytojos taiso stilių ir gramatiką. Bet kokiu atveju galutinis sprendimas turi būti priimtas abipusiu susitarimu: aš norėjau kelis darbus įvertinti visiškai kitaip negu galiausiai buvo nutarta. Kai jau visiškai nebesusikalbėdavome, nešdavome darbus pirmininkei (mokytojai ekspertei) ir sprendimas iš esmės būdavo jos. Žinoma, diskutuojant galima būdavo rasti kokį nors kompromisinį variantą.

Kalbant apie darbų vertinimą, verta pradėti nuo to, kad dauguma darbų buvo siaubingi. Aš neperdedu – siaubingi. Apeliacijas parašė maždaug 500 neišlaikiusių. Ir dar krūva išlaikiusių ant ribos (gavusių, tarkim, 21 balą). Tokiuose darbuose dažniausiai blogai iš esmės viskas – skystas argumentavimas, gausybė klaidų, klaikus stilius. Reikia kelis kartus skaityti tokį rašinį vien tam, kad dėl tos klaikios formos suprastum, kas norėta pasakyti. (Konfidencialumo sutartis neleidžia cituoti, bet gal niekas nepaduos į teismą, jeigu pasakysiu, kad viename rašinyje Sizifo darbas buvo supainiotas su sifilio darbu. Garšva atlieka sifilio darbą. O ką, nežinojot?) Pridėkime dar klaikų raštą, kur net nepasistengta parašyti bent kiek įskaitomiau. (Suprantu, idiotiška vien tai, kad reikia XXI a. rašyti ranka, kad negalima kompiuteriu. Mano raštas dabar, kai ranka beveik nerašau apie 10 metų, yra dar baisesnis negu tų vaikų. Nu bet velnias, reikia visgi galvot apie tuos, kurie skaitys. Tai ir yra tolerancija, tai ir yra empatija.) Kitaip tariant – praėjusią savaitę iš esmės prikėlinėjom lavonus. Kad gautų 32, ne 24. Kad neišlaikęs išlaikytų. Ir t. t.

Iš kur atsiranda toks kiekis tokių klaikių darbų? Egzaminas gali tiesiog nepasisekti. Gali iš vakaro užsiryt paslaugios tetulės paduoto Xanaxo. Gali sirgti. Niekas jau nekalba apie nelaimes šeimoje. Gali tiesiog palūžti iš streso. Nežinau, ar pati neprirašyčiau panašaus briedo po šitokio tų prakeiktų egzų sureikšminimo.

Dar šitie baisuokliai ateina iš to, kad mokyklose vyksta belekas. Dėl mokytojų kompetencijos. Iš to, kad darbai iš visos Lietuvos – įdomu, koks kiekis tų vaikų savo laiku valgė nemokamus pietus? Taip, aš čia socialinės aplinkos kortas metu. Nes jos labai svarbios. Jeigu niekas namuose neakcentavo išsilavinimo svarbos, vaikas nematė skaitančių ar apie ką nors protingiau diskutuojančių tėvų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesimokė, o mokykla, kad turėtų “krepšelių”, visus laiko ir net nebando palikti antriems metams arba pasiūlyti išeiti kitur, mokytojai nenori rautis ant tėvų, tai ar stebina žemas lygis?

Švietimui labai svarbios socialinės sąlygos. Turbūt nereikia kartot, kokio baisumo mūsų socialinė atskirtis. Tai va, tokio pat baisumo ir rašiniai. Lygiai kaip ir akivaizdu, kad geras švietimas ją padėtų mažinti. Circulo viciosos. Čia siūlyčiau investuot į mokyklinius autobusiukus ir vežt vaikus į dideles miestų ar miestelių mokyklas, o ne laikyt galudienes vargdienių ir šiaip visokių pažemintųjų ir nuskriaustųjų mokyklas, kur vaikai ateina pavalgyt ir pabėgt nuo girtaujančių tėvų. Tai esminių problemų neišspręstų, bet, manau, prisidėtų. O dar – neįsivaizduoju, ko galima išmokti, jeigu nei mokykloje, nei šeimoje nėra saugumo. Čia ja ir teoriškai pagal Maslow piramidę nebeįmanoma. Man žiauriai gaila tokių vaikų. Ir nežinau, kuo galėčiau padėti.

Kita baisiųjų darbų grupė yra aiškūs dislektikai, disgrafikai arba autizmo spektrui priklausantys. Mokiau jų pakankamai, kad atpažinčiau klaidas, specifišką rašyseną ir kt. Šitų man gaila labiausiai, nes jiems galima būtų padėti visiškai nesunkiai. Sistema tai leidžia: tiesiog vertintojas kartu su darbu gauna išrašą, kur pasakyta, kokių klaidų nežymėti. Jiems pridedama laiko. Bėda – kad vis dar vengiama siųsti vaikus į psichologinę pedagoginę tarnybą (toliau – PPT). O kad būtų suteikiamos kitokios sąlygos 10 arba 12 kl., reikia praeiti visas tos įstaigos procedūras. Reikia būti užsiregistravusiam iki 8 klasės. Ir t.t.

Kodėl vengiama? Nes tėvai jautriai reaguoja, kai mokytojai tai pasiūlo. Nes patys mokytojai nesiūlo (neabejoju, kad kaimuose net nesvarstoma apie tokią galimybę – ten gi sustingusio laiko kasyklos, pritaikant Parulskio apysakos pavadinimą). O ant tėvų niekas nenori rautis. Niekas niekada. Galų gale, net jeigu pasakai, jie dažnai atsisako. Patys vaikai sukelia isterikas: “Į man žiūri kaip į durnių!!!” Nekas su mūsų požiūriu į psichinę sveikatą. Nieko čia naujo. Juokingiausia tai, kad nei disgrafija, nei disleksija, nei autizmo spektras neturi jokio ryšio su psichinėm ligom ar kokiais ten asmenybės sutrikimais. Nu jokio absoliučiai. Ir šitos problemos išsprendžiamos – tiesiog reikia truputį kitaip dirbti ir leisti naudotis atramine medžiaga. Tai nėra sudėtinga. Patikėkit.

Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad kai kurie tėvai sistemos akivaizdoj jaučiasi bejėgiai. Jie mato, kad jų vaikai neišmokomi. Jie nebūtinai gauna būtiną informaciją mokykloje. Jie mato, kad niekas negerėja, viskas kasmet prastėja. Tai tikrai gali susisukti į didžiulį nevilties ir apatijos (arba isteriško cypimo) gumulą. Čia juk nuo visko priklauso – nuo to, koks vaikas, kokie mokytojai, kokie tėvai, kokia mokyklos administracijos politika. Sudėtingi dalykai. O abiturientų tėvų man visada gaila, nes jie tikrai emociškai laiko egzaminus kartu. Maniškiai turbūt jaudinosi labiau negu aš. Nors tai neduoda jokio pagrindo pateisinti kai kurių supermamyčių cypavimo apie jų aukselių genialumą ir nuolatinio varymo net ant labai labai gerų mokytojų. (Beje, už prieš tai buvusį sakinį per egzą man įpieštų riebią stiliaus klaidą – ne dėl “supermamyčių cypavimų”, o dėl “neduoda pagrindo”.)

Bet pagrindinė rašinių baisumo priežastis visgi ta, kad žmonės tikisi samprotavimo rašiny parašyt bet kokias banalybes ir praslyst, todėl neskaito ir nesimoko. Tai jų pasirinkimas. Samprotavimo rašinį išties galima parašyt ir išlaikyt egzaminą (gaut, be abejo, nedaug balų) neperskaičius nei vieno kūrinio. Jeigu žmogui neįdomu ir jam pakanka išlaikyti, kodėl ne?

Evoliucija davė mums nuostabų dalyką – tingulį. Tai yra energijos tapymas: jeigu gali nedaryt, nedarai ir taupai energiją. Taip žmonės išgyvendavo daug atšiauresnėmis sąlygomis negu dabar. Ir štai – kai išgyvenimo klausimasTodėl visas tas klyksmas, kaip lietuvių literatūra galynėjasi su visuotine, skamba dar kvailiau: “Literatūros konspektas abiturientui” seniai užėmė Biliūno ir Krėvės tekstų vietą. Yra tokia knyga “How to Talk About Books You Haven’t Read“. Mūsiškiai dvyliktokai turbūt parašytų išsamesnę.

Kodėl vaikai neskaito? Nes ir šiaip žmonės ilgus tekstus vis sunkiau skaito; nes programa daugiau negu baisi, ir, kad ir kaip retoriškai gražiai kalbėtų jos apologetai, jokios emigracijos tokia nesustabysi anei darbo santykius pakeisi. Nes programoj labai daug tekstų, kurie dėl kiekio analizuojami labai paviršutiniškai, o kai aptarimas žemo lygio, natūraliai kyla pagunda neskaityti, nes neverta. Galų gale dėl to paties samprotavimo rašinio egzamine, kuriam skaityti ir nereikia. Dar pridėkite neskaitančius tėvus (jų nesmerkiu, žmogus turi teisę rinktis, kaip leisti savo laisvalaikį, galų gale, jie iš dalies irgi yra savo aplinkos produktai) ir per amžius susiformavusį neigiamą požiūrį į mokyklinę (o kadangi skaitomi beveik vien lietuviai, tai į lietuvių) literatūrą.

Išties niekas, o niekas nepadarė tokios žalos lietuvių literatūrai kaip mokyklinis jos darkymas autokratiškų mokytojų rankomis ir egzaminų šabloninėmis frazėmis; jeigu priklausyčiau Rašytojų sąjungai, rašyčiau kokią nors rezoliuciją apie tai. Kaip manot, kodėl lietuvių autorių tiražai tokie maži, išskyrus keletą atvejų? Tikrai ne dėl to (arba, blogesniais atvejais, nes literatūros lauke irgi yra visko, ne vien dėl to), kad ten kažkokie nevykėliai rašo. Reikėtų sociologinio tyrimo, bet įtariu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės mieliau rinktųsi autoriaus nelietuviška pavarde knygą, jeigu nieko apie prieš tai nebūtų girdėję apie tuos autorius.

Man rodos, šiaip viskas čia gana paprasta: jokia programa, joks egzaminas ir jokie “švietimo ekspertai” negali paskatinti vaikų skaityti. Paskatinti gali šeima, draugai ir kažkiek mokytojas, bibliotekininkas ar kitas šviesus ir vaiką suprantantis suaugęs. Lygiai taip pat jie gali ir atgrasinti. Galų gale, man niekada nepatiko piešti, bet visada patiko skaityti. Todėl nematau didelės tragedijos, kai vaikas nėra knygų žiurkė – bet tokiu atveju jam tiesiog neįdomu ir jis tiesiog kamuosis iki pat 12 kl. Skambės žiauriai, bet ką padarysi. Visi su kažkuo kamuojamės. Tas klykavimas, kad mokslas turi teikti vien džiaugsmą, yra utopiškas: niekada visiems nepatiks literatūra. Niekada 100 porc. mokinių nepatiks matematika. Ir čia nieko nepakeisi: arba vaikas atras save kaip skaitytoją, arba ne.

Galima padėti atrasti, bet nieko per prievartą neįgrūsi, nes spjaus. Turiu daug mažai skaitančių arba beveik neskaitančių grožinės literatūros draugų. Jie gyvena puikiai, yra šaunūs ir žmogišką išmintį dabar gauna kitaip. Štai ir viskas. (Žinoma, tai nereiškia, kad galime nesimokyti literatūros ar matematikos, netgi priešingai – reikia save lavinti ir tose vietose, kur sunku. Gal tai net vertingiausia, nes labiausiai praplečia akiratį. Dabar labai džiaugiuosi biochemine klase licėjuj, nors kai mokiausi, visaip atrodė. Skamba banaliai, žinau.)

Be to, mokytojai. Ak, mokytojai. Visokių yra, visokių reikia (arba nelabai), čia ir baigiu. Jokiais būdais nenoriu juodint savo pačios profesijos (tai būtų idiotiška ir amoralu) ir sakyt, kad mokytojai blogai dirba. Visų pirma, apibendrinti teiginiai retai teisingi, o šis išvis nonsensiškas. Bet tikrai yra visko. Ir visaip. Vis planuoju parašyt kokį tekstą apie padėtį mokyklose, apie visas nesąmones, kiek prisižiūriu. Mokytojai ten tikrai ne kalčiausi. Nors vėlgi – visokių yra. Bet dabar tokių rašinių mažiausiai reikia, jie būtų žalingi. Jau gana vertinimo patirties. Mokytojų kompanijose dabar jau būnu retai, todėl patirtis savotiška. Rodos, protingas žmogus, bet atsipalaidavęs paleidžia frazę (citatos iš galvos): “Reikia futbole palaikyt Belgiją, nes joje mažiau juodaodžių imigrantų.” Arba: “Tie, kurie rašo paprastai ir raštingai, visada laimi prieš kūrybiškuosius, ir tai yra teisinga.” Arba: “Man daug smagiau ištempti silpną darbą negu knistis ties tais neva protingais.” Arba: “Aš Lietuvoj gyvenu, todėl skaitau lietuviškai – “cocacola”, o ne “kokakola”, nes taip parašyta, o aš Lietuvoj gyvenu ir skaitau, kaip lietuviškai parašyta, va.”

Man plaukai piestu stojosi nuo to buitinio nacionalizmo, bet kitiems atrodau įžūli liberastė, tai gal viskas čia ir nieko. Juolab kad porą kartų pavargusi pati riebiai nusišnekėjau. Tai nieko nekaltinu. Šiaip jos visos tikrai turi didžiulę patirtį ir apie tuos egzaminus tikrai išmano, o ir šiaip nėra kažkokie piktybiški žmonės – netgi, sakyčiau, labai geranoriški, tiesiog pagal savo supratimą. O mūsų supratimai gali skirtis. Niekas nedraudžia skaityt “cocacola” ir sirgt už komandą be juodaodžių. Kad man nepatiko, tai jau mano problemos ir alergijos. Čia kartų konflikto klausimai. Jie amžini. Tiesiog įsivaizduoju, kaip vaikai į tokius pasisakymus reaguoja. Dabar galvoju – gal tolerantiškaiu negu aš?..

Kalbant apie likusias priežastis – didelės dalies mokinių žinios nekokios daugelyje disciplinų. Mūsų visuomenė nemato išsilavinimo svarbos: pradedant nuo viršūnėlių ir baigiant paprastais paprastus darbus dirbančiais tėvais. Vėlgi tame yra daug ir labai šviesių išimčių. Bet bendras politinis ir socialinis fonas yra nelabai intelektualus ar kultūringas. Dėl to, matyt, buvo galima lengva ranka iš programų išbraukt sudėtingenius matematinius įrodymus – o kai vaikai nesimoko nieko įrodinėt, tai ir argumentavimas košmariškas. Jie daro tai, ko iš jų reikalaujama. Jeigu nėra programoj, tai negi mokysis kažkokių abstraktų papildomai? Olimpiadininkai mokosi, bet jie – atskira kasta. (Beje, jie ta kasta, kuri nukenčia per lietuvių kalbos egzaminą labiausiai. Jų ir gaila labiausiai, nes niekas jų netempia.) O ir matematikos mokytojai, sako, tam neparuošti. Todėl neverta stebėtis: kartais skaitant susidarydavo įspūdis, kad žmogus net nesuvokia, kas yra argumentas. Jeigu taip šeštokas parašytų, sakytum, kad mažas vaikas ir kad išmoks. Nu bet dvyliktoj klasėj… Šakės.

Grįžtant prie vertinimo proceso ir miruolių rašinių. Tebūnie skaityt ir bandyt ištempt iki išlaikyti reikalingų 30 taškų – kilnus darbas, bet visiškai nenaudingas. Mes galim pakeisti įvertinimą, bet nepakeisim to, kad tas žmogus dalyko tiesiog tragiškai nemoka. Ir viskas. Nors buvo pora atvejų, kai baisūs balai buvo dėl neadekvataus turinio įvertinimo. Bet čia dažniausiai eina kalba apie aukštesnį lygį – kad žmogus gaus ne, pvz., 60, o 80. Ir tokių tikrai nebuvo daug. Dažniausiai skirtumas yra apie 8-15 balų.

Toks didelis jis yra todėl, kad turinio taškai idiotiškai dvigubinami. Užuot kaip užsienio sistemose palikus intervalą pačiam nuspręsti, link kurio balo labiau tempiama, dabar už temos supratimą gali rašyti 7, 6, 5 ir t.t. taškus, kurie galiausiai dauginai iš dviejų. Tai jeigu parašai 5 iš 7, iš tiesų atimi ne du, o keturis taškus galutiniame įvertinime. Priklausomai nuo bendro taškų skaičiaus, aukštesniame lygyje tai gali būti 7 balų klausimas, nes taškai į balus konvertuojami pagal labai mandrą kreivę.

Skaitykite daugiau:

Apmąstymai po VBE taisymų

 

Pakartotinės sesijos mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino (2018 m.) užduotys

 Samprotavimo rašinio temos: 1. Kas darbui suteikia prasmę? 2. Kodėl svarbu siekti svajonės? Literatūrinio rašinio temos: 1. Žmogaus didybė ir menkumas literatūros kūriniuose 2. Kuo stiprios moterys lietuvių literatūros kūriniuose?  

Apsaugota: Gyvybės vertė literatūroje

2018.07.03 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Apsaugota: Ką gali vienas žmogus?

2018.07.03 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.