Į pradžią > Laisvalaikiui > Strazdo giesmininko virusas ir Igno Krupavičiaus minčių injekcija

Strazdo giesmininko virusas ir Igno Krupavičiaus minčių injekcija

Kolegės Laimos Kaupienės mokinio Luko Pociūno straipsnis

Strazdo giesmininko virusas ir Igno Krupavičiaus minčių injekcija

Pasaulyje tarpsta virusas. Tačiau tai ne koronavirusas, kuris aktualus šiomis dienomis ir kurio taip baiminamasi. Šis yra daug senesnis ir tūno mūsų galvose.

Rasinė diskriminacija, kurią pavadinau virusu, itin iškilo XVI-XVII amžiuose, prasidėjus imperializmui, kai europiečiai pradėjo užsiimti vergų prekyba. Tuomet susiformavo mintis, kad juodaodis yra mažiau civilizuotas, išsivystęs ir greičiausiai net negali būti vadinamas žmogumi. Tačiau rasizmas atsirado ne dėl odos spalvos ar dėl to, kad viena rasė buvo laikoma prastesnė. Rasizmas kilo iš noro pateisinti savo veiksmus, nesijausti kaltais dėl savo padarytų nusižengimų, buvo lengviau susitaikyti su savo brutaliu elgesiu manant, kad juodaodžiai yra skirti tarnauti šeimininkui, kad toks yra prigimtinis, o ne primestas jų rasės bruožas.

1962 metais pasirodžiusiame režisieriaus Robert Mulligan filme „Nežudyk strazdo giesmininko”,  pastatytame pagal to paties pavadinimo Harper Lee romaną, kuriame advokatas Atikus Finčas sutinka ginti juodaodį Tomą Robinsoną, kaltinamą jaunos baltaodės moters Meijelos išprievartavimu, vaizduojamas rasizmo absurdiškumas. Tomui Robinsonui pasakius, kad moteriai jis padėjo atlikti sunkius darbus, nes jos gailėjosi, pasigirsta miestelio šerifo frazė: „Tau buvo gaila jos? Baltosios moters?“ Matome, kad į juodaodį buvo žiūrima kaip į beširdį ir bejausmį padarą. Tačiau teismo posėdžiui baigiantis Atikus Finčas taria šiuos žodžius: „Kaltė buvo jos motyvas. Ji nepadarė jokio nusikaltimo, bet beveik peržengė griežtą ir nuo seno mūsų visuomenės saugomą ribą. Ją peržengusieji yra laikomi mūsų nevertais ir vejami iš mūsų tarpo. Jai reikia sunaikinti savo prasižengimo įrodymus. Kas gi yra jos prasižengimo įrodymas? Tomas Robinsonas. Gyvas žmogus. Jai reikia atsikratyti Tomo Robinsono. Nes Tomas Robinsonas kiekvieną dieną primindavo, ką ji padarė. O ką ji padarė? Viliojo juodaodį. Baltoji moteris viliojo juodaodį. Padarė tai, kas mūsų visuomenėje yra nepriimtina. Ji pabučiavo juodaodį.” Atrodo, kad kitos rasės žmogus nebuvo laikomas žmogumi. Tai buvo tik daiktas, kuriuo galima pasinaudoti ir atsikratyti. Ir taip manė ne vien tik Meijela su savo tėvu, kuris ir inicijavo šį bandymą nuteisti juodaodį, bet ir kone visi teismo salėje susirinkę žmonės. Atrodo, kad šio įvykio absurdiškumą suprato tik Tomą Robinsoną ginantis advokatas ir teismo posėdį stebėję juodaodžiai, kurie, kad ir po nepalankaus nuosprendžio, Atikų Finčą pagerbė atsistodami.

Visas straipsnis:

Strazdo giesmininko virusas ir Igno Krupavičiaus minčių injekcija

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.