Į pradžią > Kalbėjimas > Ar didžiausia teisėja-sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja-sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja-sąžinė?

Sąžinė-tai jausmas,pasąmonės  balsas ,kurį jaučiame ir girdime savyje kiekvienas .Poelgiai ,tai žaismas, kuriuo mes naudojamės ,kai turime sužaisti su savo minčių priekaištais. Kartais mums atrodo ,kad savo sąžinės klaidas bandome paslėpti  savo poelgiais,bandome negirdėti ,nepajausti savo  vidinio balso. Žmonės „sažinės“ sąvoką supranta kiekvienas skirtingai ,kas vienam normalu ir teisinga ,kitam atrodo niekinga.Tai kodėl kiekvienas  skirtingai suvokiame „sąžinės“ sąvoka?

 Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė.Žmogus savo elgesiu parodo kas jis yra ir kaip jis gyvena. Sąžinės problemos neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, meilės, tikėjimo vardan aukoja šeimą,darbą,draugus, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Kaip bebūtų, sąžinė žmones teisia už jų veiksmus,žodžius ir yra nenuperkama teisėja, o kitiems, neklausantiems sąžinės balso, teisėjais belieka tik visuomenė ir griežti įstatymai.Apie sąžinės graužatį rašė žymus XIX-XXa. lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas savo novelėje „Vagis“. Kūrinyje pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas, Jokūbas, gindamas save ir savo mylimą kumelį,užmušė vagį. Nuo pat jaunystės Jokūbas apylinkėje nepraleido  nė vienų vestuvių ar vakaruškos be jo neapseidavo: visur būdavo, visur jo vieno buvo pilna, ir visiems patiko. Nė vieno nenuskriausdavo, nesuduodavo.Susirado mylimąją,susipažino su jos tėvais,nieko nelaukdamas pasipiršo ir iš kart po piršlybų,atsitiko siaubinga nelaimė,kuri Jokūbą griauže iki pat šiol.Žmogus gindamas savo turtą ar net gyvybę ,padarė tai ,kas sužlugdė jo moralę ir „sėdo“ ant sąžinės ilgam. Bet jis neturėjo iš ko rinktis,galėjo pulti vagį įbėgus į daržinę ,bet būtų tikriausiai likęs pats negyvas,Jokūbas puolė iš pasalų su didele medine kūle ir užmušė vagį. Jis suvokęs mintimis apmąsto ateitį : apie ūkį , mylimąją, vestuves. Kas laukia jo ir artimųjų , jeigu pateks į kalėjimą, todėl ilgai negalvodamas ir bijodamas palikti mylimus, artimus žmones įverčia numirėlį į vežimą ir nuveža į griovį. Nuo įvykio prabėgo daug laiko, tačiau pagrindinis veikėjas atsitikimo nepamiršo. Dabar pasakodamas išpažintį kaimynams ,senatvės sulaukęs, jis vis dar bijo savo kraštą palikti , vaikus ir žmona be šeimos galvos. Galima nuslėpti savo poelgius, apgauti ar įtikinti žmones, sumeluoti, tačiau apgauti save yra neįmanoma, nuo savo sąžinės nepabėgsi.

Sąžinė yra viena iš pamatinių žmogaus vertybių, lemiančių kiekvieno asmens moralumą ir elgesį, drauge formuodama visos visuomenės įstatymus, moralės normas, požiūrį į žmogų ir jo vertę. Sąžinės šaknys glūdi kažkur giliai kiekvieno žmogaus pasąmonėje.Kiekvienas  žmogus turi sąžine,bet skirtingai ją supranta,vieni ją saugo,o kiti ja naudojasi ,tik tada kai jiems yra naudinga.Sąžinė dažnai iškelia dilemą – pasielgti teisingai,moraliai, atsižvelgiant į teisingumą ,aplinkinius ir jų gerovę, ar pasielgti savanaudiškai, galbūt išnaudojant kitą žmogų ir jo geruma.Apie tai susimąsčiau perskaičiusi XX a.Jurgio Savickio novelę “Vagis”.Kūrinyje aprašoma apie vaiko poelgį ir sąžininguma.Kai tėvas už blogus darbus baudžia vagį,vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį.  „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!”. Vagis yra mušamas batų su pasagaitėmis. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus.Berniukas nesijaučia blogai padaręs ,kad išlaisvino vagį,bet antra karta jam jau nebepadėjo,kai išgirdo ,kad vėl pagavo šitą vagį.Sažinė yra nenupėjamas dalykas,vieniems ji pasireiškia staiga ir nenuspėjamai,o kitiems tik per laika arba iš vis nepasireiškia.

Sąžiningo žmogaus gyvenimas padeda neišklysti iš savo doros kelio ir nepadaryti to, dėl ko vėliau gailėtumeis ir mastytumei ,kad to galėjo ir nebūti. Lietuvių patarlė sako: turtingas ne tas, kuris daug turtų turi, bet tas, kurio sąžinė rami . Švari sąžinė – labai didelis turtas, dėl jos galima paaukoti labai daug. Tačiau sąžinės svarba pasireiškia ne tik kritiniais istoriniais momentais, bet ir kasdieniniame žmonių gyvenime. Vincas Krėvė – Mickevičius – reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu.Apie sąžine,kančią,abejones  įsigilinau perskaičiusi  V. Krėvės kūrinį „Skirgaila“ – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos ,jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti– iš čia kyla jo tragizmas.Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime. Sąžinė dažnai iškelia dilemą – pasielgti teisingai, atsižvelgiant į aplinkinių gerovę, ar pasielgti savanaudiškai, galbūt išnaudojant kitą žmogų.Bet visada geriau pasielgti ,kaip liepia sąžinė ir širdis.

Aš žinau žmogaus gyvenime tik dvi nelaimes: sąžinės graužimą ir ligą. (Levas Tolstojus)Taigi,viską apibendrinus galime teigti,kad  visi žmonės, nepriklausomai nuo to kaip jie elgiasi, turi sąžinę tik skirtingai su ja elgiasi – ją puoselėja, nuslopina arba naudojasi sąžine tik tada, kai tai jiems naudinga. Tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus kuris prieš arba po tam tikrų savo veiksmų, nebūtų girdėjęs savo sąžinės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.