Pirmojo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2002 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Antrojo M. Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2018 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Taigi abu leidimai – 4 tūkst.
Ar egzempliorių skaičius atitinka šios knygos skaitytojų skaičių? Į šį klausimą atsakyti, ko gero, neįmanoma: nėra žinoma bibliotekų statistika. Viena vertus, asmuo, nusipirkęs „Žalius“, galėjo knygą perleisti draugams, kaimynams, kolegoms. Kita vertus, galėjo perskaityti 20 puslapių ir knygą numesti (labai tikėtinas scenarijus!). Nepaisant šių problemų, labai nesuklysime teigdami, kad romaną „Žali“ yra (per)skaitę ne daugiau kaip 10–15 tūkst. žmonių.
Dabar – kita istorija. Šių metų pradžioje Lietuvos kino centras paskelbė 2018 m. kino teatrų lankomumo duomenis. Dažniausiai žiūrėtas praėjusių metų filmas – režisieriaus Mariaus Markevičiaus drama „Tarp pilkų debesų“. Šis filmas ekranuose pasirodė tik 2018 m. spalį, o iki metų pabaigos jau buvo peržiūrėtas daugiau kaip 240 tūkst. kartų. Lyginant dviejų Marių – Markevičiaus ir Ivaškevičiaus – kūrinius, akivaizdu, kad M. Markevičiaus filmą peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu perskaitė M. Ivaškevičiaus romaną.
Šiuos kūrinius savotiškai jungia vienas asmuo. Partizano Tigro dukra Angelė Jakavonytė kartu su tėvu dalyvavo išankstinėje filmo „Tarp pilkų debesų“ premjeroje. 2018 m. spalio 9 d. A. Jakavonytė savo feisbuko paskyroje publikavo įrašą, kuriame dėkojo rašytojai Rūtai Šepetys, romano „Tarp pilkų debesų“ autorei, ir visai komandai „už tokį puikų filmą apie Lietuvos žmonių išgyventas pragariškas kančias, mirtį, badą ir šaltį“.
Po kelių mėnesių (2019 m. sausio 21 d.) savo feisbuko paskyroje ji publikavo įrašą, kuriame buvo cituojamos kelios M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ ištraukos, kurias lydėjo šie įrašo autorės komentarai: „Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeižia konkrečius partizanus, manau, kad tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.“ Taip pat: „Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, bet esu prieš melą, tai yra du skirtingi dalykai.“
Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją.
Tikslas kovoti su melu iš tiesų yra šventas ir teisingas. Tačiau ar aukščiau pateiktas tos pačios A. Jakavonytės dviejų skirtingų reakcijų į du skirtingus meno kūrinius palyginimas neatskleidžia tam tikro selektyvumo? Teigti, kad gausybės kritikų skersai išilgai už įvairiausius nelogiškumus, netikslumus ir paprasčiausias istorines klaidas (o kuo istorinė klaida skiriasi nuo melo?) suvarpytas „Tarp pilkų debesų“ yra „puikus filmas“, o gerokai sudėtingesnis, gilesnę mūsų istorinės sąmonės problematiką užkabinantis „Žali“ yra melas – ar tikrai tai objektyvus požiūris?
Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją. Grįžtant prie fakto, kad „Tarp pilkų debesų“ peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu (per)skaitė „Žalius“ – kuris iš šių meno kūrinių daro didesnę žalą mūsų istorinei sąmonei?
Žinoma, tokiai aritmetikai atsiras aršiai prieštaraujančiųjų. Bus teigiančiųjų, kad M. Ivaškevičius savo kūriniu formuoja neteisingą Laisvės kovų įvaizdį, o „Tarp pilkų debesų“, nors ir silpnas kūrinys, tačiau „su teisinga ideologine įkrova“ atskleidžiantis lietuvių tautos tragediją, kančias ir skausmus.
O ar „Žali“ tos tragedijos neatskleidžia? Taip, „Žali“ – ne apie trėmimus, „Žali“ – apie partizaninį karą. Tačiau ar tikrai, atmetus kai kurias galbūt ne visai užtikrintas citatas, vertinant M. Ivaškevičiaus romaną kaip visumą – ar tikrai jis neatskleidžia totalitarizmo girnose atsidūrusios mūsų tautos tragedijos?
Kiekvienas galime turėti individualų estetinį skonį, taip pat savitą istorinės sąmonės supratimą. Nepaisant to, yra objektyvių dalykų. Ar „Žaliuose“ yra istorinių netikslumų? Taip, yra. Ar tokių pat istorinių netikslumų yra filme „Tarp pilkų debesų“? Taip, yra. Ar abu minimi kūriniai – meno kūriniai? Taip, abu yra meno kūriniai.
Kiek žmonių (per)skaitė M. Ivaškevičiaus „Žalius“? Galima spėti, apie 10–15 tūkst. Kiek peržiūrėjo M. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“? Tiksliai žinoma, kad daugiau kaip 240 tūkst. Jeigu vertiname abu kūrinius ne pagal tam tikrų netikslumų turėjimą (populiari formuluotė – meninė autorių išmonė), o kaip tam tikrų istorinių faktų, ištransliuojamų plačiajai visuomenei, rinkinius – kuris iš šių kūrinių daro didesnę žalą? Logiška: tas, kuris lengviau pasiekiamas – filmas. O dėl kurio iš šių kūrinių kreiptasi į Generalinę prokuratūrą?
Jau girdžiu balsus teigiančiųjų, kad melas, kurį ištransliuoja M. Ivaškevičius, ir „Tarp pilkų debesų melas – nelygūs. Įsivaizduoju nuomones, kad M. Ivaškevičiaus melas neva yra kuo nors žalingesnis. Nesutinku. Melas negali būti truputį mažiau arba daugiau melas. Melas yra melas, tiesa yra tiesa. Jei skalpuojame ir prokurorų dėmesin atiduodame M. Ivaškevičių, tai ar jis vienintelis, į kurį reikėtų mesti akmenį?
O galbūt – tuo šventai tikiu – meno kūrinys yra laisvas nuo tokių priekabių? Galbūt jau praėjo epocha, kai už meno kūrinį galima buvo sulaukti baudžiamosios atsakomybės? Sovietmečiu Jonas Laucė už romaną apie pokarį sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės – bet tai buvo totalitarinėje Sovietų Sąjungoje. Gal nebenukrypkime į tas lankas? Tegul kūrinius vertina meno kritikai, (per)skaitytojai, bet ne prokurorai.
