Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos (VBE) egzaminas žlugdo stiprius ir nenuolankius mokinius. Jis tapo gelbėjimo ratu silpniesiems, o vertinimo sistema – lyg rūkas, kuriame paklysta mokytojas. Visa ši tvarka, įsigaliojusi prieš kelerius metus, buvo stumiama buldozeriu.
Šitaip griežtai apie privalomą VBE mano lituanistė Elžbieta Banytė, ne vienus metus dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mokykloje ji šiuo metu nebedirba, mat yra doktorantė moksliniame institute, tačiau vertina egzamino darbus.
– Viešai pasidalijote mintimi, kad jums gaila tų vaikų, kurie neįstos kur norėję dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, nors kitus egzaminus išlaikė gerai.
– Gerai suprantu, kad negali visi vaikai visko išlaikyti aukščiausiu lygiu. Tačiau Prancūzijoje prancūzų kalbos ir literatūros egzamino, kuris lygiai taip pat privalomas, kaip ir pas mus, neišlaiko daugmaž 20 proc. mokinių. Ir jie nedaro tragedijos. Kitokios galimybės įsidarbinti, kitokios visuomenės nuostatos, suvokimas, kad gali perlaikyti.
Vis dėlto neatrodo logiška ir normalu, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, užuot padėjęs tapti mąstančiu, išsilavinusiu ir savo kultūrą pažįstančiu, gebančiu jos sąvokomis komunikuoti su kitais žmogumi, tampa bausme.
O taip Lietuvoje atsitinka. Tie vaikai, kurie dirba ir stengiasi, dažnai įvertinami prastais balais. Už matematiką gauna 80, už anglų kalbą – 90 balų, istoriją – 75, o už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – 40 balų. Ir to užtenka, kad jie neįstotų ten, kur norėjo. Gal gana taip sureikšminti vieną vienintelį rašinį?
Yra dvi prielaidos, kodėl taip atsitinka. Pirma, dabartiniai vaikai yra beraščiai. Su tuo aš kategoriškai nesutinku. Pati dirbau mokykloje ir iki šiol turiu mokinių, su kuriais dirbu papildomai. Ir esu tikra, kad didžioji dauguma vaikų nėra beraščiai.
Antra prielaida – egzamine keliami reikalavimai, kurių neįmanoma įgyvendinti. Ir ši prielaida, mano galva, kur kas teisingesnė.
Skaitykite daugiau:
