Edukologijos universitetas – seniausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla, įkurta Prezidento Antano Smetonos iniciatyva 1935 metais, užbaigia savo savarankišką egzistavimą ir kaip Švietimo akademija prisijungia prie Vytauto Didžiojo universiteto.
Išgyveno okupantus
Likimo ironija. Universitetą, kaip savarankišką aukštąją mokyklą, uždaro ne nacių, ne sovietų okupantai, o nepriklausomos Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija.
Universitetas, ankstesnysis Pedagoginis institutas, nuosekliai vykdė jam patikėtas užduotis – ugdė kultūros skleidėjus, tautos dvasios įkvėpėjus.
Okupacijų metai nenutraukė instituto veiklos. Pedagoginio instituto auklėtiniai įnešė svarų indėlį ir į pokario metų Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Žinomi vardai Adolfo Ramanausko-Vanago, Siksto Varnelio, Rajos Butlerytės-Jasaitienės, kuri išvyko į Sibirą paskui vyrą-tremtinį ir ten 1991 metais susidegino, protestuodama prieš sovietų desantininkų veiksmus Lietuvoje.
Tie vardai liudija šios aukštosios mokyklos tautinės dvasios gyvybingumą.
Sovietiniais metais dalis dėstytojų buvo ištremti, tačiau likę rėmėsi Vakarų ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio moksline ir metodine literatūra, vengė paskaitų ideologizavimo. 1949 metais dėstytojas P. Mikotaitis bene pirmasis pokario metais viešai ir garsiai pareiškė, kad lietuvių kalbai gresia pavojus „tapti nulietuvinta, nugryninta ir suslavinta“.
Universitetas paruošė virš 70 tūkstančių pedagogų. Kada nors Lietuvos mokytojui bus pastatytas paminklas, nes labiau pasišventusių ir kantrių pedagogų pasaulyje nėra.
Skaitykite daugiau:
Vietoje Lietuvos Edukologijos universiteto nekrologo: „Likimo ironija“
