Archyvas

2019.11.12 archyvas

Vytautas Mačernis: vis kažko susikrimtęs vaikas, dramatiško likimo šeima ir staigi mirtis

Jauniausias mūsų literatūros klasikas Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas, Jo gyvenimas truko vos 24 metus. Žemaičių Kalvarijoje, Šarnelės kaimo laukų išliūliuotas, pilnas svajonių, kūrybos polėkio, troškimų užvaldytas, V. Mačernis augo dramatiška lemtimi paženklintoje šeimoje.

Iš trylikos Mačernių šeimos vaikų išgyveno tik septyni. Dar būdamas paaugliu, V. Mačernis neteko tėvo – bajorą Vladislovą Mačernį mirtinai subadė jautis. Vėliau, kai karo skeveldra pasiglemš ir patį Vytautą Mačernį, jo vienas brolis pasitrauks į mišką pas partizanus. Sovietinis režimas poeto motiną Elžbietą Mačernienę ištrems į Sibirą, netrukus vienas po kito mirs du broliai.

V. Mačernio muziejaus gidas Bronius Kleinauskas teigia, kad visi Mačernių šeimos nariai iš gyvenimo išėjo tragiškai.

Pirmoji meilė ir noras tapti vienuoliu

V. Mačernis savo šeimoje dažnai likdavo nesuprastas, mat buvo kitoks. Jis gyveno knygų pasaulyje, buvo pakerėtas žodžio ir minties galios. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Su broliais, o ypač su vienu, nesutardavo. Visą laiką manė, kad mama labiau kitus myli ir labiau jiems pataikauja.

1970 metais išeina knyga – Žmogaus apnuoginta širdis…

Sovietiniai cenzoriai akylai narstė V. Mačernio kūrybą. Eilėraštis skirtas Rainių tragedijai, o kur dar bandymas trauktis į Vakarus. Net nėra abejonių, kad šie jo kūrybos ir gyvenimo biografijos faktai kliuvo okupacinei valdžiai. Valdžiai, kuri be abejo žinojo, kokių pažiūrų buvo V. Mačernis ir kaip jis skaudžiai išgyveno dėl brutaliai nužudytų Rainių kankinių, kaip baisėjosi tų nekaltų vyrų žudikais.

Sodai, miškai, pelkynai, kalvos – tai suteikdavo Vytautui ramybę. Jis galėdavo valandų valandas stebėti vakaro dangų ir svajoti apie savo ateitį. Bet namuose ramybės neturėjo. Nuolatiniai kivirčai su broliu Vladu išmušdavo jį iš vėžių.

Perėmęs šeimos ūkį į savo rankas, vyresnėlis nieko nedirbo, o tik uliodavo su moterimis, namo dažnai grįždavo girtas ir piktas. Motina, matydama tokį vyriausiojo sūnaus elgesį, tylėjo. Daug vėliau, jau karui prasidėjus, slapstydamasis nuo vokiečių kariuomenės, kuri tuo metu jaunus vyrus be teisės pasipriešinti veždavo darbams į Vokietiją, parbėgęs į gimtuosius namus Šarnelėje, Vytautas ne kartą laiškuose mylimajai Bronei Vildžiūnaitei guosis, kad šeima jo nemyli.

Pasak B. Kleinausko, motina visus vaikus mylėjo vienodai, bet negalėjo visų vienodai iščiūčiuoti: „Ji buvo ūkininkė, valdė ūkį ir turėjo viskuo rūpintis. O vaikais jau rūpinosi jos pačios mama, atvykusi į tuos namus gyventi.“

V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas.

Tačiau senolė prarandama, o tuštuma dar ne kartą versis jauno poeto širdyje. Senolės išėjimas Amžinybėn tik kūrė jo vaizduotėje, jo esatyje, jo jaunatviškame pasaulyje Mirties pavidalą. Ir tame pavidale telpa ir pirmosios meilės liūdesys, kai anapilin iškeliaus visiškai jaunutė jo širdį pakerėjusi bendramokslė iš Telšių gimnazijos.

B. Kleinauskas sako, kad pirmoji V. Mačernio meilė buvo Danguolė iš Telšių gimnazijos. Gal po to, kai mergina netikėtai mirė, V. Mačerniui kilo noras tapti vienuoliu.

Neįvykusios vestuvės ir nepaprasta erudicija

Poetė Aldona Ruseckaitė teigia, kad V. Mačernis viską projektavo į Lietuvos ateitį: „Ir matė Lietuvos ateitį, kai jauni žmonės, poetai, filosofai valdys Lietuvą. Jie bus vedliai, jie bus švarūs morališkai, jie bus labai išsilavinę. Netgi teigė, kad kažkada bus bendra Europos taryba, ir jis norėtų į tą tarybą įeiti ir joje darbuotis.“

Mokydamasis Telšių gimnazijoje, V. Mačernis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius.

Būtent čia prasidėjo būsimo intelektualo augimas. Mačernis kalbėjo aštuoniomis kalbomis, užsienio literatūrą skaitė originalo kalba. Buvo įnikęs į Nyčę, Platoną, Ulisą, Dostojevskį. Pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete studijuoti anglų kalbą, vėliau persikėlė į Vilniaus universitetą ir ėmėsi filosofijos studijų.

V. Mačernis suprato, kad kalbų žinojimas mažos šalies piliečiui atveria didesnes galimybes pasaulyje, o universalios žinios ir humanitariniai pasiekimai kloja tvarios valstybės pamatus. Gal todėl neišskyrė Tikėjimo ir Dievo. Per giliamines diskusijose su kunigais siekė perprasti visas Švento Rašto filosofines tiesas. Gal todėl vėliau, kai po lenkų okupacijos duris atvėrė Vilniaus universitetas, pasirinko studijuoti filosofiją.Kadaise norėjęs pašvęsti gyvenimą Kartūzų vienuolijos sielovadai, šį sprendimą V. Mačernis pakeitė. Matyt suprato, kad pasauliečio gyvenimas leis nuveikti daugiau kūryboje ir intelektualiame gyvenime. Nors Kristus liks jo darbuose. Universiteto kursinį darbą taip ir pavadina – „Kristus ir Nyčė“.

Visas straipsnis:

Vytautas Mačernis: vis kažko susikrimtęs vaikas, dramatiško likimo šeima ir staigi mirtis

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

„Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo”, –  tokiais žodžiais apie poetą ir partizaną Bronių Krivicką pradeda kalbėti Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas, Broniaus Krivicko kūrybos tyrinėtojas ir jo raštų rengėjas.

Minint 100-ąsias rašytojo gimimo metines, V. Gasiliūnas pasakoja apie netikėtai susiklosčiusį, bet iki galo kūrybos pripildytą Broniaus Krivicko gyvenimą.

Lapkričio 17 d. bus minimos 100-osios rašytojo ir partizano Broniaus Krivicko gimimo metinės. Kuo jis svarbus Lietuvai?

Bronius Krivickas yra tas, kuris įžodino laisvės kovą, paskutinį bandymą nepasiduoti. Iš vienos pusės, kai istorikai pasakoja, kokios buvo aplinkybės, mini okupacijas, aneksijas, vardija, kiek žmonių pasitraukė į miškus ir kiek žuvo, be abejo, šie dalykai yra būtini ir juos reikia žinoti, bet tai yra dalykai protui. Tačiau kitai žmogaus daliai – širdžiai – skaičiai nelabai ką sako. Reikia suprasti ir tai, ką kitas žmogus jaučia: kai jis žino, kad gali žūti, bet vis dėlto nesutinka gyventi pagal primetamas taisykles. Tai suvokimas, kad ne tik žmogaus teisė būti laisvam yra pamatinė, bet ir kad žmogus gali ne laukti tos laisvės, o būti laisvas.

Būna tokių situacijų, kai negalima trauktis, kad ir kas bebūtų. Krivicko poezijoje yra įžodinta ta patirtis, kuri šiaip jau yra bendražmogiška. Galbūt tai ir yra svarbiausia jo palikta žinia Lietuvai, jog būti laisvam yra ne tik teisė, bet iš esmės ir pareiga. Ir kad tavo mirtis nėra tokia baisi, jei gyvenimas pragyventas teisingai.

Kuo Krivickas išsiskiria iš savo kartos rašytojų?

Krivicko karta buvo pirmoji, kuri gyveno nepriklausomoje valstybėje ir nuo pradinės baigė nepriklausomą mokyklą. Kai pagalvoji, kad sovietmečiu buvome terorizuojami, kai mokykloj negalėjai kalbėti lietuviškai – ir vis tiek išėjo tokie žmonės… O čia nereikėjo kažko įveikinėti, priešintis – tiesiog imi tai, ką duoda mokytojai.

Skaitykite daugiau:

Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: