Archyvas

2019.09.01 archyvas

Mokslo metų pradžios šventė tarpukariu

 Tarpukariu mokslo metų pradžios šventė buvo sureikšminama daug mažiau nei dabar.
Tėvai, kuriems reikėjo vaikų pagalbos ganant gyvulius ir kituose ūkio darbuose, ne itin troško skubėti išleisti vaikus į mokyklą, tad dažnai mokslai prasidėdavo tik lapkričio pradžioje. Būdavo, ir kad rugsėjį-spalį į mokyklą eidavo tik pavieniai vaikai. 
Tokia situacija lėmė, kad mokslo metų pradžios data apskritai nebuvo laikoma itin svarbia švente. Populiaresnės mokyklose buvo kalendorinės šventės – Velykos, Kalėdos ar Naujieji metai. Taip pat daug mokyklų švęsdavo Motinos ir Tėvo dieną.
Tik atkūrus Nepriklausomybę, 1920 m. Lietuvoje buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos ir 16 vidurinių mokyklų, taip pat apie tūkstantį pradžios mokyklų.
O jau 1940 m. Lietuvoje veikė 91 gimnazija (iš jų 19 tautinių mažumų), 27 progimnazijos (iš jų 5 tautinių mažumų), daugiau negu 2700 pradinių mokyklų.
Humanitariniams dalykams tarpukario gimnazijose buvo skiriamas didesnis dėmesys negu tiksliesiems: jiems skirtas dėstymo valandų skaičius buvo maždaug 2,5 karto didesnis.
Gimnazijos mokymo planą sudarė net 16 dalykų: tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslai, paišyba, kūno kultūra ir karinis parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ir dainavimas.