Archyvas

2019.01.03 archyvas

Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus?

Atsakomybė – be galo svarbi žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis, kadangi, ko gero, kiekvienas žmogus yra už kažką atsakingas. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis ir už savo veiksmus esame atsakingi patys. Tačiau tam tikrų aplinkybių sukūryje ne retai žmogus būna priverstas elgtis priešingai, nei pats to nori, nusižengti doroviniams, pareiginiams bei teisiniems reikalavimams. Tačiau, kad ir ką bepasirinktum, visuomet turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, už ką yra atsakingas žmogus ir ar esame atsakingi už savo veiksmus?

Vienas atsakomybės bei pareigos aspektų yra įsipareigojimas tėvynei. Mylėdami savo tėvynę žmonės jaučiasi jai atsakingi ir įsipareigoją ją ginti, puoselėti, dirbti dėl jos. Pareiga dirbti Lietuvai visais laikais buvo viena svarbiausia vertybių. Apie tai privertė susimąstyti lietuvių rašytoja, pedagogė, vertėja, labdarė, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja Šatrijos Ragana, kuri  savo kūrinyje „Vincas Stonis“ sužino, kad didelė „nuodėmė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kad geriau valgyti duoda“. Paprastų valstiečių vaikas sugeba pats parašyti laišką tėvui ir atsisakyti kvietimo apsigyveti Amerikoje. Pats vyras, sujaudintas sūnaus poelgio, daugiau niekada neprašo šeimynos emigruoti ir pats grįžta į Lietuvą. Kitame kūrinyje „Sename dvare“, rašoma, kad kūrinio veikėja – Irutė,paaukojusi savo gražiausią suknelę beturtės draugės laidotuvėms. Mergaitė sugeba taip kilniaširdiškai pasielgti, nes šeimoje mato motinos pavyzdį. Mamatė Marija – vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja. Dvaro ponia padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Subtilios dvasios moteris yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Atkakliai savo vaikų auklėjimu rūpinasi ir mamatė. Atžaloms stengiasi įdiegti krikščioniškas dorybes (atjautą, supratingumą, gailestį), tėvynės meilę. Šalia gyvenančiai vargingai Kasperų šeimai neša duonos, pyrago, rūpinasi sergančiais kaimiečių vaikais. Galbūt mamatės altruistinis elgesys paskatina ir Irusią savo geriausią „jupelę“ atiduoti mirusiai Kazelei. Nors ir būdama dvaro ponia, mamatė priešinasi bajorų lenkėjimui, vaikus moko žemaitiškų dainų, pasakų, nes „jei žmogus nepasisavins visa tai tebebūdamas vaiku, jis visuomet bus lyg svetimtautis“. Bando iniciuoti lietuvių kalbos mokymo būrelį darbininkų vaikams, tačiau sulaukia pasipriešinimo iš kitų bajorų. Daug autobiografinių detalių turinti apysaka atspindi ir pačios Šatrijos Raganos auklėjimą. Rašytoja, nors ir augo dvarininkų šeimoje, buvo auklėjama krikščioniškų vertybių pagrindu : rūpintis silpnesniais, globoti skurstančius. Taigi, kiekvienas mes privalome įsipareigoti savo tėvynei ją mylėti, nes tai yra mūsų pareiga, kurią kviekvienas tikras lietuvis turi ją atlikti.

Dažnai mes pasirenkame patys, bet už savo veiksmus nenorime prisiimti atsakomybės. Tai yra paplitę šiuolaikinėje visuomenėje turbūt dėl to, nes mes turime per daug laisvės rinktis ir nebepajėgiame už viską atsakyti. Tačiau yra atvejų, kai klaidingas pasirinkimas atliekamas dėl neaiškių išskaičiavimų ar tiesiog nežinojimo, ko nori. Apie tai savo kūrinyje rašė XX a. Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ aprašė du kunigus: Platūną ir Stripaitį. Jie dirbo be pašaukimo, jų parapijos bažnyčia buvo apleista, voratinkliais apaugus, o visos šventosios apeigos vykdavo neįtikinai greitai ir atsainiai. Platūnui svarbiausia buvo jo ūkis, šiam reikalui jis atiduodavo visas savo jėgas ir pastangas. Kunigas Stripaitis užsiiminėjo politika ir verslu, buvo atsakingas už kooperatyvo parduotuvę. Man atrodo, kad tai yra kunigų vardo teršimas. Šie du veikėjai, manau, turėtų atsisakyti kunigystės ir užsiiminėti vien tik ta veikla, kuri jiems yra maloni, nes taip jie apgaudinėja tikinčiuosius ir save, o dėl to jokios atsakomybės neprisiima. Kitas kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, kuriam nuo buvo mažens sakoma , kad jis bus kunigas, daugiau jis niekam tikęs. Jis užaugęs tokioj aplinkoj ir nenorėdamas nuvilti tėvų įstojo į kunigų seminariją. Vasariui buvo nelengva, tačiau jis paisė visų savo pareigybių, nors jautė ne kunigo, o  poeto pašaukimą. Vaikinas negalėjo atsisakyti kunigystės vien dėl artimųjų, bet jis lengvai ir nepasidavė. Vieną žiemą jis nusprendė ieškoti savo tikėjimo, metė rašyti dienoraštį, eilėraščius,  skaitė tik religinę literatūrą ir užsisklendė savyje. Jis buvo vienas iš uoliausių klierikų tuo metu, tačiau tikėjimo Vasaris neatrado. Mano nuomone, vaikino atsakingumas buvo reikalingas, nes nepabandęs atiduoti viso savęs kam nors, tu nesužinosi, ar tai skirta tau. Pasirodo, kartais mes ir negalime pasirinkti, bet atsakyti už savo veiksmus mes turime pasistengti.

Taigi, apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad kiekvienas lietuvis privalo įsipareigoti savo tėvynei, stengtis dėl jos, mylėti, nes kiekvienas mylintis tėvynę žmogus turi jausti atsakingumą, pareigą ja rūpintis, ir turi būti atsakingas už mūsų tautos ateitį.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Juozo Tumo-Vaižganto metai. Dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“

Juozas Tumas-Vaižgantas – viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Jo asmenybei atskleisti skirtas naujausias LRT dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“.
Kunigo vienuolio J. Tumo-Vaižganto pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi jo atjauta ir pagarba kitam žmogui, sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Dėl teisybės buvo pasiruošęs ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slaptai gabeno ir platino knygas.

Jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas rašė publicistiką ir kritiką, dėstė lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą.Režisierius Eimantas BelickasScenarijaus autorius Liudvika PociūnienėProdiuseris Teresa RožanovskaOperatorius Narvydas NaujalisGarso takelis Gabrielius ZapalskisVaidina Rolandas Kazlas, Ramūnas Cicėnas

Filmas „Tumo kodeksas“ LRT mediatekoje