Kaip suvokiama laisvė lietuvių literatūroje?
Laisvė – viena dažniausiai literatūroje pasitaikančių temų. Tokia tendencija atskleidžia jos svarbą žmonių gyvenime, o pati laisvės tematika iškeliama kaip neišsenkamas ir įvairialypis kūrybos šaltinis. Iš jo kaip gaivų vandens gurkšnį kūrybinius impulsus semia iškiliausi lietuvių rašytojai, tarp jų Jonas Biliūnas ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Jų kūryba atspindi dvejopą laisvės suvokimą lietuvių literatūroje: čia ji suprantama kaip visuomeninis įsipareigojimas Tėvynei ir kaip žmogaus dvasinis išsivadavimas iš suvaržymų.
Skirtingą laisvės suvokimą lietuvių literatūroje lemia nevienodi rašytojų tikslai. Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ siekia įprasminti skaudžius XIX amžiaus įvykius ir jų pasekmes Lietuvai. Besidomėdamas šalies istorija ir siekdamas kurti įdomią ir naudingą skaitytojams lektūrą, rašytojas kūrinyje vaizduoja 1863 metų sukilimą ir pasakodamas vienos šeimos istoriją atskleidžia visos tautos dramatišką likimą. J. Biliūnas siekė pavaizduoti sunkų kelią nepriklausomos, laisvos Lietuvos link ir tokiu būdu gaivinti jautrumą savo šalies ir visos tautos likimui, o laisvę rašytojas suvokia kaip išsivadavimą iš carinės Rusijos priespaudos. Priešingai nei Jono Biliūno kūryboje, kurioje atsispindi dėmesys visuomeniniams interesams, Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“ akcentuojamas sunkus individo kelias dvasinio išsilaisvinimo link. Pats visą gyvenimą kentęs nuolatinę dvasinę įtampą, rašytojas siekė atskleisti širdies ir proto dvikovą išgyvenančio žmogaus psichologiją, moralinius apmąstymus, jį kankinančias vidines priešpriešas, pavaizduoti skausmingą asmenybės formavimosi procesą. Šiame romane laisvė suvokiama kaip atsidavimas savajai prigimčiai, visuomenėje įsitvirtinusių nuostatų nugalėjimas. Taigi, asmeninių interesų sferos, gyvenimo patirtis daro įtaką rašytojų kūrybai, formuoja jų prioritetus ir skirtingą požiūrį į laisvę.
Lietuvių literatūroje laisvės suvokimą lemia veikėjų santykis su aplinka, kurioje jie gyvena. J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojama pobaudžiavinė Lietuva, esanti carinės Rusijos sudėtyje. Pagrindiniai veikėjai Juozapota ir Petras Baniai – beteisiai baudžiauninkai. Išgyvenantis nelygybę su ponais, privalantis dirbti dvare, niekada negalintis būti tikras dėl savo ir mylimosios Juozapotos gyvybės Petras Banys stoja į kovą su carine Rusija. Jis tiki, kad jo laimė priklauso nuo tautos gerovės. Jį skatina ir aplinkybės – kunigai iš sakyklų ragina kovoti, o kiti valstiečiai jau gamina primityvius ginklus. Natūralu, kad išgyvendami socialinio teisingumo trūkumą, žmonės jaučia kovos troškulį ir siekia išsivaduoti iš baudžiauninko statuso. Visai kitokioje aplinkoje gyvena V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas. Liudas Vasaris, paskendęs nuolatiniuose savo poelgių ir išgyvenimų apmąstymuose, svyruoja ir sprendžia keblią dilemą. Nenorėdamas įskaudinti tėvų, personažas ryžtasi stoti į kunigų seminariją. Deja, Liudas Vasaris greitai pajunta, kad jo vidinis pasaulis nesutampa su išoriniu. Būdamas meniškos, poetiškos sielos žmogus, veikėjas yra priverstas gyventi slogioje, asketiškoje, jo kūrybinius polėkius slopinančioje aplinkoje. Visame kūrinyje Liudas Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Tik jį išsprendęs personažas gali pajusti dvasinę laisvę. Taigi, nuo erdvės ir aplinkybių priklauso žmonių išgyvenimai, kurie formuoja jų siekius ir požiūrį.
Lietuvių literatūroje išryškėja du laisvės siekimo būdai – aktyvus ir pasyvus. Nuo pasirinktų priemonių priklauso ir laisvės suvokimas, jos įtaka žmonių gyvenimui. Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ Petras Banys stoja į atvirą kovą. Su draugais pasigaminęs ginklus, kurie labiau primena žaislus, veikėjas išeina į sukilimą. Rašytojas nevaizduoja kovojančių sukilėlių, apie jų nesėkmes išduoda Juozapotos reakcija. Jos akys tampa kūrinio leitmotyvu, atspindinčiu sukilimo žiaurumus, nelaisvės ir carinės Rusijos keliamas kančias. Kūrinio pabaigoje (500 ž.) skaitytojai sužino, kad Petras Banys yra pakariamas, Juozapota praranda kūdikį ir yra uždaroma į kalėjimą, kur ją negailestingai muša kaip sukilėlio žmoną. Jonas Biliūnas atskleidžia, kad kelias laisvės link reikalauja nekaltų žmonių aukų. Liudas Vasaris, priešingai nei Petras Banys, nėra veiksmo žmogus. Jam būdinga savianalizė, polinkis į kontempliaciją, neryžtingumas ir nuolatinės abejonės. Stengdamasis dvasiškai išsivaduoti, jis siekia pažinti savo poelgių priežastis, analizuoja išgyvenimus. Kova ir maištas vyksta veikėjo viduje. Kovodamas su seminarijos asketiškumu, kūrybinių polėkių slopinimu, Liudas Vasaris skaito knygas. Tai tampa jo dvasine atgaiva, turtina jo sielą, palaiko ryšį su kultūra ir pasauliu. Didelę įtaką veikėjui daro ir moterys, kurios priverčia jį susimąstyti, rinktis gyvenimo kelią. Baronienė Rainakienė atvirai dėsto savo drąsias mintis, ji teigia, kad kunigo ir poeto keliai yra visiškai nesuderinami, o Liucijos savižudybė priverčia Liudą Vasarį priimti galutinį sprendimą, kuris išgelbėja jo sielą iš aštuoniolika metų trukusios dvasinės nelaisvės. Taigi, pasirinktos laisvės siekimo priemonės lemia žmogaus likimą, o jai pačiai suteikia skirtingų atspalvių.
Laisvė, tiek dvasinė, tiek fizinė, yra įgimtas žmogaus troškimas ir amžina siekiamybė. Deja, kelias jos link niekada nebuvo lengvas. Didieji lietuvių rašytojai atskleidžia sudėtingą dvasinio išsivadavimo procesą, skausmingą ir sunkų tautos kelią nepriklausomos Tėvynės link. Žinoma, asmeninė autorių patirtis neišvengiamai jiems daro įtaką kaip menininkams, formuoja jų požiūrį, atsispindintį ir kūryboje, todėl šiandien stebime jau kitokį laisvės suvokimą lietuvių literatūroje.
