Į pradžią > Kalbėjimas > Ar didžiausia teisėja – sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja – sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja – sąžinė?

Labai dažnai mes susiduriame su dilemomis, kurie poelgiai yra teisingi, o kurių geriau daryti nereikėtų. Dažnai mums padeda ir sąžinė, kuri stengiasi iš visų jėgų mus priversti moraliai nenusižengti priimant sunkiausius sprendimus. Religingi žmonės žvelgdami į savo poelgius dažniausiai remiasi išpažįstamo tikėjimo dogmomis bei tiesomis. Sąžinės jausmą neabejotinai turi kiekvienas žmogus. Remiantis lietuvių rašytojų kūryba, svarbu paminėti, jog sąžinė, atgaila, kurios išsivysto iš įvairiausių nutikimų, poelgių bei įvykių, iš tiesų yra didžiausia žmogaus teisėja. Žmogaus pasąmonę nuolatos lydi aibė skausmingų išgyvenimų, pasirinkimų galimybių, kurios kartais vadovaujasi sąžinės jausmo balsu. Sąžinė – svarbi žmogaus moralinio veido dalis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės jausmas ir pasirinkimai yra ypač iškeliami Lietuvių poezijoje. Taigi, šiandieną, stengsiuosi jums pateikti du, mano nuomone, svarbiausius Lietuvių autorius ir jų parašytus eilėraščius, kuriuose yra susiduriama su sąžinę.

Sąžinė turėtų padėti mums atsirinkti blogus poelgius nuo gerų. Juk dažnai, pasielgę netinkamai, jaučiame tarsi kažką kirbant širdyje ar mintyse, kas neleidžia nurimti. Pradedame patys save smerkti. Sąžinė – tai tarsi mūsų vidinis balsas, kuris draudžia elgtis mums taip, kaip patinka, negalvojant apie priežastis ar pasekmes. Ji atsispindi ir lietuvių literatūroje – moralistas, humanistas, rašytojas Jonas Biliūnas dažnai kalbėjo sąžinės tema. Rašytojas netgi sakė, kad knyga – tai geriausias būdas pamokyti žmogų. Savo kūriniuose jis ir stengėsi tai padaryti – vienoje novelių „Kliudžiau“ vaizduojamas berniukas, nužudęs katytę. Jaunuolis paleido strėlę į vargšės baltos katytės kūną siekdamas įrodyti savo stiprybę bei pranašumą. Tik pamatęs mirštantį gyvūnėlį, berniukas susiprotėjo, ką padarė, ir išsigandęs savo poelgio staigiai nubėga namo. Grįžęs po keleto dienų, jis neatranda drąsos išimti strėlės iš baltosios katytės kūnelio – berniuką šiurpina jo paties poelgis ir sąžinė jį „griaužia“ dėl tokio tragiško žingsnio. Tai atsispindi ir paskutiniuose novelės žodžiuose: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ . Jonas Biliūnas sąžinę vaizduoja kaip didžiausią gyvenimo mokytoją – pats jos veiklumu įsitikino. Tai atsispindi ir kitoje rašytojo novelėje „Brisiaus galas“. Novelėje yra kalbama apie vyrą, kuris nusivedė į mišką savo labai seną šunį, kad jį nušautų. Brisius į viską žiūri netikėdamas: jam sunku suprasti, kaip nekaltam šuniukui taip gali nutikti. Gaila, jog tik vienui vienas poelgis rodo, kad šaulys kažkiek gailėjosi ar bijojo savo paties veiksmų: po ugnies ir baisaus trenksmo, Brisius „pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę…“ Bėgimas nuo realybės ir nuo savo paties padarytų veiksmų rodo ne ką kitą, kaip baimę dėl savo poelgio – Biliūnas šiuo veiksmu bando pavaizduoti, kad šis šaulys patirs pakankamai stiprią sąžinės graužatį ir daugiau taip nepasielgs. Taigi lietuvių literatūroje sąžinė vaizduojama kaip mūsų gyvenimo mokytoja, padedanti atskirti blogus poelgius nuo gerų. Ši novelė įrodo, kad sąžinė yra mūsų visų teisėja, lydinti mus visą gyvenimą.

Sąžinė dažnai lemia žmogaus teisingus pasirinkimus. Apie sąžine, kaip didžiausia žmogaus mokytoja, teisėja rašė rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius dramoje „Skirgaila“.  Dramoje „Skirgaila“ rašytojas vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo, joje svarbios pareigos, pasiaukojimo, jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros, sąžinė – kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo veiksnių. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Kunigaikštis Skirgaila – tai vienišas, nelaimingas žmogus, tačiau išpažįstantis besąlygišką meilę Lietuvai. Krėvė nukelia mus į XV amžiaus Lietuvą, kuomet ši turėjo nuspręsti, ar toliau oficialiai išpažinti pagonybę bei gintis nuo vokiečių ordino, ar priimti daugeliui nepatinkantį, tačiau Lietuvai reikalingą sprendimą – apsikrikštyti. Be abejo, kunigaikštis Skirgaila, siekdamas savo tėvynei geriausio, išduoda pagonybę bei priima kitataučių tikėjimą. Jį griaužia sąžinė, kad negali priimti teisingo sprendimo, kad yra besiblaškantis pasirinkimo kelyje.  Dėl šio taktinio veiksmo yra jaučiama įtampa viso kūrinio metu. Visai kitokius jausmus parodo kitas knygos veikėjas Vaidila Stardas. Šis vyras yra ištikimas seniesiems dievams, drąsus ir garbingas, pripažįsta tik senąjį tikėjimą: „Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir gerbti tuos dievus, kuriuos jie gerbdavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu. Religija bei meilė Dievui kalba jo lūpomis. Taigi šiame kūrinyje sąžinė vaizduojama žmogaus apsisprendimų kelyje, pagrindinį veikėja blaško priimtas tikėjimas, nežinojimas kaip priimti teisingus sprendimus

Taigi šioje kalboje kalbėjau apie du lietuvių literatūros autorius bei jų kūrinius. Apibendrinant juos galiu teigti, jog sąžinė – tikrai yra žmogaus teisėja, ji turėtų vertinti mūsų jausmus, mintis ir poelgius. Tikinčiam žmogui Dievas įkūnija sąžinę, tai tampa tarsi vienas ir tas pats dalykas. Taigi sąžinė turėtų būti mūsų gyvenimo mokytoja, bet tik ne visuomenė. Mes esame laisvi išklausyti aplinkinių nuomonės, bet priimti sprendimus turime patys.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:
  1. Komentarų dar nėra.
Jūs turite būti prisijungę, jei norite parašyti komentarą.