Babelio bokštas (Pradžios knyga: Pr 11, 1–9)
1 [i1] Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. 2 Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro[i2] krašte ir ten įsikūrė. 3 Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. 4 „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą[i3] su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.
5 O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. 6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 9 Todėl jis buvo pavadintas Babeliu,[i4] nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.
Išnašos:
| 1 | Pr 11,1-11,9: Šį pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto vardą. |
| 2 | Pr 11,2: Šinaras: senoji Sumerija pietinėje Mesopotamijoje. |
| 3 | Pr 11,4: Bokštas su dangų siekiančia viršūne: tiesioginė užuomina apie pagrindinį Babilono ziguratą – E-sag-ila (Namas, keliantis aukštai savo galvą). Babilonijos ziguratai buvo ankstyviausi dangoraižiai. |
| 4 | Pr 11,9: Babel: hebrajiškasis Babilono vardas; Bab-ili reiškia dievų vartai. Hebrajiškas žodis balal – jis {Dievas} sumaišė – panašiai skamba. |
