VYTAS DRUNIS
Jau gruodis, bet už lango dar ne žiema… Lietūs ir vėjai beldžias į langą, prašos nakvynėn nekviesti svečiai… Bet ir aš nejaučiu ramumo, nėra to dvasinio jaukumo, kurio moko dvasios tėvai. Ir gamta susimokė su politikais, atėmė iš mūsų šviesias dienos valandas, tikėjimą, kad kažkada bus senoviška žiema, o po jos – išsiilgtas pavasaris. O dabar dienos skendi prieblandoje. Kaip ir mūsų tikėjimas. Dangus tarsi nusileido, užklodamas žemę tiršta debesų marška, kurią tik vėjas retkarčiais sudrasko. Nežinau, kas iš nevilties pasakė: „Dangau, liaukis šliaužiojęs žeme…“ Tačiau dangus nepaiso mūsų norų… O gal mes per daug visko iš karto norime?
Pirmiausia, žinoma, norime ir laukiame tiesos ir teisingumo. Juk buvo pasakyta: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Laisvę jau senai turime. Bet kažkur prapuolė tiesa ir teisingumas. Pasiliko tik politikų šūkiuose ir partijų pavadinimuose. Pasirodė, kad ta vienintelė Tiesa, dėl kurios kovojome, suskilo ir išsibarstė mažais gabalėliais tarsi veidrodžio šukės. Ir štai turime kiekvienas „savo“ tiesą, dėl kurios kovojame aršiau nei už laisvę. O laisvės yra per akis. Tik ne visi žino, ką su ta laisve daryti. Tie, kurie žino, paverčia nežinančius savo tarnais, pasmerktais jiems tarnauti visą gyvenimą už duonos kąsnį, už viltį, panašią į gražų miražą. Nes nežinojimas neatperka nuodėmių, neatrakina Dangaus vartų.
„Mano stiprybė yra silpnume“, – kartą pasakė kažkuris Evangelijos autoritetas, pralaimėjęs aršią kovą su savimi ir pasidavęs Tiesai. Ak, tie išmintingieji Evangelijos autoriai. Jie viską žino – visos pasaulio paslaptys telpa jų žodžiuose. Kartais pagalvoju: o kaip tie silpnavaliai, alkoholikai, narkomanai, azartinių žaidimų vergai – ar jie stiprūs savo silpnume? Ar laimingi..?
Adventas. Amžino laukimo metas. Kartu su Bažnyčia, laukiame antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Kaip vaizdingai, negi poetiškai pasakė br. Arūnas Pranciškus Peškaitis: „…Gal ji naivi, toji Bažnyčia, bet kartu ir teisi, kaip teisi esti nuotaka, išsiilgusi savo išrinktojo, kaip teisi moteris, laukianti į pasaulį ateinančio naujo žmogaus, – be jų juk tuščia pasaulyje, nejauku, šalta, be jų pasaulis yra nebaigtas, tarsi ne iki galo sukurtas.“
Dievaži, kokie prasmingi, kokie teisingi žodžiai.. Bet teisiųjų dabar nelabai kas klauso. O dar va, ta šventvagiška mintis galvoje kirba: „Kaip atskirs Kristus teisiuosius nuo nusidėjėlių? Žemiški teisėjai jų neatskiria…“ Ir vėl nerimo kirminas, maitinamas abejonių ir sutrikimo, graužia tikėjimą. Naikina Viltį…
Adventas. Po advento dangum – visai neadventiškos mintys gyvena. Ne visi išgyvena susikaupimo, gyvenimo permąstymo metą. Politikams ir didžiojo verslo žmonėms nėra kada medituoti, suvesti sąskaitas su savo sąžine, nuraminti, praskaidrinti sielą. Prekybos tinklų savininkai skelbia „didžiojo išpirkimo“ penktadienį. Ar jis juos išpirks? Jie negalvoja apie Kristaus atėjimą. Negi atėjęs Kristus ką nors iš jų nupirks? Pas mus dar kultūringai žmonės apsiperka, o Niujorke per tą „juodąjį penktadienį“ pirkėjai mušėsi, spardėsi, vyrai ir moterys tarsi prieš paskutinįjį teismą traukė vienas kitam iš rankų prekes. Tarsi geidžiamą „žaliąją kortą“ į Rojų. Bet netikiu, kad šv. Petras jiems taip lengvai išduos vizą.
Po advento dangum, laukimu ir viltimi gyvename. Ir kiekvienas pagal savo pasaulio supratimą kelia sau klausimus, į kuriuos nežino atsakymų. Ir tikisi, kad kažkas jam į juos atsakys. Ar atsakys? Kas?.. Jei ir atsakytų, jie vis tiek liks nepatenkinti…
Visi mes laukiame visko: šviesos ir šilumos, jautrumo ir ramybės, pripildančios sielą. Laukiame Išganytojo, laukiame stebuklo… Ar ne per daug norime? Juk vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas sako: „…Adventas palieka man teisę būti tik žmogumi. Adventas ir jam palieka teisę būti Dievu, nepavaldžiu mūsų taisyklėms ir norams…“ Tad gal pasilikime prie kuklesnių norų, gal išmokime džiaugtis mažaisiais džiaugsmais, išmokime branginti valandą, minutę, ir… žmogų – artimą savo. Ir nerūstinkime advento dangaus.
