Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC

Labas vakaras, gerbiamieji Kolegos,

labai nenorėčiau, kad ši “diskusija” baigtųsi tuo, kad po “numatyto laiko” (juk buvo pasakyta, kad pasitarimas truks ne TIKSLIAI, o APIE dvi valandas, jeigu jau taip rūpi organizacinės smulkmenos) svarstyti klausimai priimami TIK UPC ir jam prijaučiančių VIEN TIK (jeigu jau pradėjome rašinėtis didžiosiomis raidėmis) lietuvių literatūros šalininkų aplodismentais.

Visų pirma, niekada nesutikau ir nesutiksiu – kaip matau, yra man pritariančių – kad tik tautinis pasakojimas ir tautiniai tekstai gali išugdyti “kokybišką lietuvį”. Juolab – kad tik lietuvių literatūra yra šio egzamino aprėptyje. O dar labiau – kad mūsų švietimo tikslas yra “ugdyti lietuvį”, o ne “ugdyti žmogų”. Puikiai suprantu argumentą apie sovietmetį ir norą atkurti tai, kas buvo prarasta. Mano pačios šeima išdraskyta. Dėdė iš Sibiro lagerio grįžo tik 1961 m. (gal metais į vieną ar kitą p​usę klystu), o močiutės žydiška šeima iššaudyta per vokiečių okupaciją. Kaip lengva atsipūsti ir žavėtis “nusekliu bei patikimu” (nei tokiu, nei tokiu, bet čia – kita tema) tautiniu naratyvu. Bėda – kad pagal jį parengta literatūros programa ne visus įtikina, o rašinys ir jo temų formuluotės reikalauja tų kompetencijų, kurios pagal chronologinę ir skubią programos dėstymo eigą nenumatytos. Egzaminas bando tikrinti lietuvio “kokybę”. Ir čia nėra tik vertinimo, bet ir programos ideologijos problema.

Labai pritariu anksčiau pasisakiusiai mokytojai XY. Gryna tautiškumo ideologija literatūros pamokose niūri. Kaip kitados sakė netgi VD (daliai mūsų ji, kaip suprantu, autoritetas) – egzamino mastu, tad iš esmės – per prievartą, peršama lituanistika virsta “moksliniu komunizmu”. Užsienio autoriai – pradžiai bent jau tie keturi – gali bent kažkiek atsverti šį išties siaurą matymą ir bent jau parodyti, kad Lietuvos ieškome Europoje, o ne Vytauto žirgo šešėlyje ar verkšlenime dėl Biliūno katytės. Be abejo, dabar hiperbolizuoju. Tačiau kalbu rimtai. Atėjo laikas apsispręsti, ar norime konservuoti(s) savo sultyse, ar taikytis į europinę paradigmą. Kažkur baisiai greit dingo tas “ugdymas paradigmų kaitoje”: pinigai įsiurbti, o principų nėra.

Kaip visiškai teisingai pasakė gerb. mok. XY – turėume mokyti gyvenimui, taigi, ugdyti tas “mandrai” vadinamas kompetencijas. Pritariu, kad radikaliai nepakeitę ir programos, ir požiūrio į literatūrą (dabar ji – išvirkščia ideologijos tarnaitė; taip, aš gimiau 1990 m. ir nesu Putino agentė, bet šitą frazę žinau iš savo tėvų tragedijų) toliau vilksimės tarptautinių tyrimų uodegoje. Šitas egzaminas pagal šitą programą skatina mokinius kartoti tai, ką žino, taigi, eiti iš konteksto į tekstą. Deja, susidūrus su nežinomu tekstu tai beprasmiška: tenka jį skaityti ir bandyti perprasti. O taip gyvenime dažniausiai ir būna. Nėra jokios naudos reprodukuoti žinojimą, reikia lavinti gebėjimus kritiškai mąstyti, nepasiduoti kitų įtakai, argumentuoti. Rodos, visi šitą suprantame, bet…

Antra, noriu pabrėžti, kad tie keturi autoriai šiuo atveju net nėra svarbūs. Mūsų dabartinė diskusija tik parodo bendrą lituanistikos lauko veikimą. Ar tikrai manome, kad gryno ir į užsienį nesigilinančio tautiškai išprususio piliečio ugdymas per literatūros pamokas demokratijos sąlygomis padės sustabdyti emigraciją ar paversti visus didžiuliais patriotais? Taip ir norisi pasakyti – labą dieną. Ši vidurinio ugdymo bendrojo lavinimo, o tuo pačiu – ir egzamino, programa patvirtinta 2011 m. Ar emigracija sumažėjo? Ar raštingumas pakilo? Ar vaikai daugiau skaito lietuvių literatūros? Iš savo asmeninės patirties žinau tik viena – kuo daugiau grūdi tą tautiškumą, tuo daugiau paauglys jį spjauna. O jeigu dar per egzaminą nukenčia, atsiranda nepasitikėjimas ne tik sistema, bet ir valstybe. Mačiau, kaip tai veikia, nes baigiau Vilniaus licėjų, paskui jame šiek tiek dirbau.

Šiek tiek nujaučiu, ką pasakys gerb. YZ – kad jos mokiniai skaito ir dirba. Ir valio. Mano irgi, nors pernai 12 kl. buvo 2 su PPT popieriukais, o dar kokie 5 be jų, bet aiškūs dislektikai ar disgrafikai. O kur dar depresijos ir kitos problemos… Tokia mokykla pasitaikė, nieko nepadarysi. Visgi nesigiriant ir mokytojos YZ, apie kurią girdėjau daugybę gražių atsiliepimų, negiriant – geras artojas ir žąsinu paaria. Bet tai nėra pakankamas argumentas, kad problema išgalvota ir kad viskas gerai. Mes labai norime, kad jie žinotų pie tautą, bet baisiai bijome, kad jos būklę kritikuotų, o tai beveik neišvengiamai atsiranda aukštesniame gebėjimų lygmenyje. Galų gale – kaip galima dirbti pagal programą, kuri turi aiškų ideologinį ir politinį tikslą, o ne edukologinį? Ką mes ugdome? Manau, čia buvo labai geras gerb. dr. QX klausimas.

Suprantu, kad daliai Jūsų mano argumentacija atrodo ardomoji ir neadekvati, kad galbūt Jūsų požiūriu tokiems derėtų dirbti “šalia mokyklos” – pvz., lapus grėbti. Tiesiog noriu pasakyti: dabar patriotiškumui ugdyti (jei čia išvis literatūros pamokų tikslas) už aukštas frazes ir didingos LDK (ar juolab – kaimo grytelės) diskursyvų adoravimą tinka normalus savo kultūros išgyvenimas Europos kontekste. Dabar, nepaisant gražių kalbų, tai nevyksta, nes ir programos turinys, ir egzamino autoriai akivaizdžiai tarnauja politiniam tikslui.

Nesakau, kad tai blogai. Neneigiu kuo gražiausių programos sudarytojų intencijų. Tiesiog – jos neveikia, nebent šį dalyką mokytų vien tik “teisingų”, kaip tai rodosi iš diskusijos ir susirašinėjimo, pažiūrų žmonės. Tada jie besąlygiškai įtikėtų, kad tautai gresia išnykimas, nekeltų bangų ir imtųsi puoselėti kalbą ir dėstyti literatūros istoriją, o grožinius tekstus skaityti kaip politinius (manau, visi esame girdėję apie “politinę religiją”). Tai įmanoma. Bet vėlgi – ne visiems natūraliai. Ar norime mąstyti taip pat ir vienodai formuoti mokinius? Ar čia tikrai tas “bendras pagrindas” ir “nacionalinis interesas”, kurių siekis buvo minimas? Egzamino rašinyje aukštų balų siekiantis mokinys kone pagal nutylėjimą turi išlikti konservatyvus, tautiškai uždaras, nes būtent tokioje pozoje mes norime matyti Tikrąsias Vertybes. O žmogus juk grožio ir mąstymo džiaugsmo ilgisi. Nesakau, kad jo neįmanoma išgyventi dirbant pagal šitą programą, bet ją pakeitus atsirastų daugiau intelektualinio ir estetinio malonumo. Priartėtume prie europinės paradigmos, kurios tuo pat metu ir siekiam, ir bijom, nes “svetimkūnis”.

Bijau, kad šis ilgas ir labai atviras laiškas iš esmės niekuo nepadės, tik dalį Jūsų nuteiks prieš mane arba prieš jaunus mokytojus apskritai. Jeigu taip iš tiesų nutiks, atsiprašau – ne tiek Jūsų, kiek tų “jaunųjų”. Patikėkit, nemačiau tokio, kuriam gilus užsienio literatūros skaitymas būtų užkirtęs kelią mėgautis lietuvių literatūra. Veikiau priešingai: reikšmė randasi per skirtumą, kaip sakė dar F. de Saussure’as praėjusio šimtmečio pradžioje. Vadinasi, lietuvių literatūros savitumą atrasti geriausia ją lyginant su kitais. Tada ji bus kaip valtis D. Kajoko eilėraštyje – “taip toli, kad net neatsilikusi”. Tokia savita, kad šone, o ne uodegoj. Ir dėl to įdomi.

Kompleksai uždarumu negydomi. Suprantu, kad tai gana radikali nuomonė, o diskusija šiuo konkrečiu atveju, aptariant labai praktiškus klausimus, galbūt net beprasmė. Vienas kito pozicijas ir jų prielaidas dar ketvirtadienį matėme labai aiškiai. Vis dėlto norėčiau, kad užsienio autorių įtraukimas į privalomus egzaminui nebūtų matomas kaip nepatriotiškas, ideologiškai neteisingas arba neapgalvotas veiksmas. 4 užsienio autorių mums dar gerokai per mažai. Mums, ko gero, jų reikia 50 proc.

Linkėdama gražių likusių mokinių atostogų

Elžbieta Banytė

Straipsnio nuoroda:

Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC