Ar žinote, kad unikalioji lietuviška raidė Ė mūsų raidyne atsirado prieš 364 metus? Pirmą kartą ji buvo pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje lietuviškoje gramatikoje.
Pirmojoje lietuviškoje abėcėlėje, kurią 1547 m. parengė Martynas Mažvydas, raidės Ė nebuvo. Kaip nebuvo ir č, š, ž, ą, ę, į, ų, ū… Nosines raides ą, ę lietuviai vėliau perėmė iš lenkų, raides „su paukščiukais“ – č, š, ž – iš čekų. Jauniausia iš paminėtų lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais yra Ū – ją įdiegė žymiausiais mūsų kalbos normintojas Jonas Jablonskis, o seniausia – raidė Ė, jos autorius – vokietis Danielius Kleinas.
Raidė Ė neturi analogų kitose kalbose. Ją galime vadinti išskirtinai lietuviška.
Gimęs ir augęs Tilžėje
Danielius Kleinas gimė Tilžėje, kur našlaujanti jo motina, mergautine pavarde Schoenwald, atsikėlė iš Kraupiško. Danielius mokėsi Tilžės gimnazijoje, po to baigė Karaliaučiaus universitetą, galiausiai, kaip ir jo tėvas, tapo kunigu: nuo 1637 m. kunigavo gimtajame mieste, lietuviškoje Tilžės liuteronų bažnyčioje. 1637 m. vedė Oną Klemaitę, su ja susilaukė sūnaus ir penkių dukrų. Po jos mirties netrukus vedė antrą kartą – Oną Kaseburgaitę (Anna Casseburg), su kuria turėjo dar vieną dukterį (Vaclovas Biržiška, Visuotinė lietuvių enciklopedija).
Tiek Kraupiške, tiek Tilžėje tuo metu vyravo lietuvininkai, ir kunigai privalėjo mokėti lietuviškai, kad galėtų savo parapijiečiams patarnauti jų gimtąja kalba.
Būdamas 44 metų, D. Kleinas lotyniškai parašė ir Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – „Grammatica Litvanica“. Taip pat jis parengė ir pirmąjį lietuvių kalbos žodyną (tik jis nebuvo išspausdintas), sudarė, redagavo bei išleido giesmyną „Naujos giesmiu knygos“ kartu su pirmosiomis lietuviškomis maldaknygėmis – „Naujos labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygeles“.
Visas straipsnis:
