Prieš mėnesį sukako 123 metai, kai gimė profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas. Prisiminkime profesoriaus darbus ir originalias jo idėjas. Kai kurios jų neprarado aktualumo ir šiandien.
K. Pakštas dabar dažniausiai prisimenamas kaip keistuolis, siūlęs „atsarginės Lietuvos“, idėją. Nors ir ryški, tai tik dalelė spalvingoje mokslininko gyvenimo ir darbų mozaikoje. Svajojo tapti jūrininku, tačiau užsivilko klieriko sutaną. Supratęs, kad dvasininko darbas palaidos jo svajones aplankyti daugybę tolimų šalių, šio kelio atsisakė, bet liko religingas žmogus ir aktyvus katalikiškos Ateitininkų organizacijos veikėjas, o kurį laiką net buvo jos vyriausiasis vadas. K. Pakštas dalyvavo kuriant ir daug kitų visuomeninių organizacijų: Lietuvos geografų draugiją, Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, „Romuvos“ draugiją, priklausė Kauno Rotary klubui. Apkeliavo daugybę tolimų kraštų ir juose įžvelgė galimybę sukurti „atsarginę Lietuvą“ – tarsi užuovėją nuo Europoje kylančių audrų. Būtent K. Pakštas bene pirmasis savo darbuose pradėjo vartoti šiandien tokią dažną geopolitikos sąvoką ir bene pirmasis suprato jos reikšmę. O 1938-aisiais, šalyje prasidėjus moralinei ir politinei krizei bei susvyravus tautininkų vienvaldystei, visuomenininkų net buvo siūlomas į Lietuvos prezidento pareigas. Beveik nėra abejonių, kad jei 1939-aisiais K. Pakštas nebūtų išvykęs į JAV, jo būtų laukusi tremtis arba lageriai. Tuo metu Amerikoje profesorius galėjo produktyviai dirbti dar porą dešimtmečių, t. y. kone trečdalį savo įdomaus ir įvairialypio gyvenimo. Prisiminkime jo pradžią.
Prieš carą su revolveriu
K. Pakštas gimė 1893 metų birželio 29 dieną Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Alinaukos vienkiemyje. Tėvui Adomui, matyt, ne itin sekėsi ūkininkauti išsinuomotoje žemėje, tad 1903-iaisiais jis, mokėdamas dailidės amatą, persikėlė į Užpalių miestelį. Prisiminkime, kad tuo metu lietuviškos spaudos draudimas dar nebuvo panaikintas, todėl bent porą metų Kaziukas mokėsi slaptoje lietuviškoje mokykloje ir tik vėliau įstojo į Užpalių pradinę. Tuo pat metu vaikas gavo ir kur kas svarbesnes pamokas. „Atsimenu, kai vakare, darbams pasibaigus, koks pustuzinis tokių pat vargingų darbininkų susirinkdavo pas jį (pas A. Pakštą – aut.). Rūkydami pypkes jie prisimindavo skausmingą savo praeitį ir aptardavo gyvenamos dienos sunkumus, – skaitome K. Pakšto prisiminimuose. – Jie prisimindavo tas kietas vergystės dienas, išgyventas prieš 1861 metus, ir tą kruviną 1863–1864 metų sukilimą, tą ketvirtąjį lietuvių (ir kitų tautų) bandymą sudraskyti rusų carizmo retežius. Išgirdau, kad tuomet vienas mūsų miestelis nustojo mažiausiai apie dešimt nuošimčių savo gyventojų, kurie buvo iššaudomi, kariami, ištremiami. O jų vieton moskovitų buvo atsiunčiami girtuokliai ir arkliavagiai, kurių nedorybėms galo nebuvo.“ Pasak prisiminimų autoriaus, kuriam tuo metu buvo gal 10–12 metų, visi šie pokalbiai „giliai įstrigo į galvą ir jaudino širdį“. Visos tuomet kilusios mintys ir jausmai skatino vaiką veikti. Rusiškoje Užpalių mokykloje jis sumanė pamokyti draugus bent kiek skaityti ir rašyti lietuviškai. Norinčiųjų atsirado gal dvi dešimtys. Susirinkę per pietų pertrauką bendramoksliai rašydavo Kazio diktuojamus lietuviškus tekstus, kol kartą juos užklupo rusas mokytojas. Šios pamokos Kaziui vos nesibaigė liūdnai: pareiškęs, kad antro mokytojo mokyklai nereikia, rusas išgrūdo vaiką iš mokyklos su „vilko bilietu“. Laimei, greitai Kazys buvo priimtas atgal – padėjo tėvo mokyklon atneštas gaidys. Kaip tik tuo metu, panaikinus spaudos draudimą, į mokyklą buvo atsiųstas tikras lietuvių kalbos mokytojas. Atgauta lietuviška lektūra skatino užpališkių tautinę savimonę ir ryžtą kovoti su caro priespauda, o jį dar labiau skatino artėjančios revoliucijos nuojauta. Tokios nuotaikos, be abejo, paveikė ir Kazį. „Kai buvau 11 metų, priklausiau prie „cicilistų“, maniau, kad yra gyvas reikalas nuversti carą Nikolajų ir pastatyti savo lietuvišką karalių, todėl bandžiau pramokti revolveriu šauti, kad svajonė greičiau realybe taptų“, – prisimena K. Pakštas. Kazys nebūtų Kazys, jei nepamėgintų, pasitaikius progai, įgyvendinti savo sumanymo. Tokia proga atsirado jau prasidėjus revoliuciniams įvykiams, kuriuose aktyviai dalyvavo ir Užpalių valsčiaus žmonės. Kaip knygoje „Mūsų Lietuva“ rašo kraštotyrininkas Bronius Kviklys, 1905-ųjų gruodį gal 800 vietos vyrų susirinko miestelio aikštėje. Po lietuviškai sakomų kalbų visi patraukė prie valstybinės degtinės parduotuvės, nuplėšė iškabą, nukabino žibintą, išnešė į lauką butelius su degtine ir juos sudaužė. Prie sukilėlių, pasičiupęs tėvo revolverį, mėgino prisidėti ir Kaziukas, tačiau suaugusių vyrų buvo pavarytas šalin.
Sutaną vilkėjo neilgai
Tuo „revoliucionieriaus“ K. Pakšto karjera ir baigėsi. 1908-aisiais baigusiam pradžios mokyklą jam reikėjo rinktis tolesnį gyvenimo kelią, tačiau jis neturėjo didelio pasirinkimo. Kazys, jau tada svajojęs apie tolimas šalis, norėjo stoti į Liepojos jūreivystės mokyklą, bet tokie mokslai pasirodė per brangūs. Dėl tos pačios priežasties buvo nepasiekiama ir Ukmergės gimnazija. Beliko arba eiti tėvo pėdomis ir mokytis dailidės amato, arba susirasti darbą. Kazys pasirinko antrąjį variantą – ganė gyvulius, Šventąja plukdė sielius, vėliau įsitaisė sekretoriumi Užpalių žydų bendruomenėje. Tačiau K. Pakštas troško gerokai platesnių horizontų, jų paieškos jį atvedė į Kauną. Laikraštyje perskaitęs skelbimą, kad garsiojo Saliamono Banaičio spaustuvei reikalingas darbuotojas, K. Pakštas netrukus ten gavo pasiuntinio, o vėliau – ir korektoriaus padėjėjo darbą.
Daugiau skaitykite:
