Ričardas Gavelis lyginamas su Kafka, Dostojevskiu, Dante, Orwellu ir Joyce’u
Pernai kovo 6-ąją nedidelė Prancūzijos leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“, 2004 m. įkurta Tulūzoje ir daugiausia dėmesio skirianti literatūros paribiams, užmirštiems ar dar nežinomiems autoriams, taip pat išskirtiniams projektams, išleido Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ (iš lietuvių kalbos vertė Margarita Le Borgne).
Nors leidykla per metus išleidžia vos 3–4 knygas, tačiau stengiasi, kad kiekviena knyga patrauktų skaitytoją savo dizainu, formatu, taigi dailininkas apipavidalintojas knygų leidybos procese griežia pirmuoju smuiku. Leidykla spėjo pelnyti ir literatūros kritikų, ir skaitytojų pasitikėjimą, išleidusi Fredericko Exley (JAV) romaną „Paskutinė troškulio stadija“, Davido Carkeeto (JAV) romaną „Kalbininkas buvo veik tobulas“, Steve’o Tesicho (1942–1996) romaną „Karu“. Knygos pasiekė nemažus tiražus, o paskutinė netgi tapo bestseleriu.
Su lietuvių rašytojo romanu leidykla dar kartą pataikė į dešimtuką: šis sulaukė begalės recenzijų įvairiausiuose leidiniuose, pradedant žurnalais, skirtais knygynų ar bibliotekų darbuotojams, baigiant interneto portalais, orientuotais į platų skaitytojų ratą.
Tad kaipgi „Vilniaus pokeris“ atrodo prancūzams? Pradėsime nuo žurnalo „Le Magazine littéraire“ (2015, Nr. 5), skirto literatūra besidomintiems skaitytojams. Čia išspausdinta literatūros kritiko Arthuro Montagnono recenzija „Lietuviški kliedesiai“. Trumpai pristatęs romano autorių ir pabrėžęs, jog „Vilniaus pokeris“ yra pirmasis Gavelio romanas, išverstas į prancūzų kalbą, kritikas aptaria romano protagonistą Vytautą Vargalį, kanukų reikšmę. Jo manymu, du protagonistą lydintys personažai – Martynas ir Stefa – pateikia „kontrapunktinį pasakojimą Vytauto pasakojimui“. Biblioteką, kurioje dirba Vargalys, kritikas įvardija kaip „šmėklišką teatrą, Vilniaus metonimiją“. Anot jo, Vytauto bičiuliai „nelaiko jo visišku pamišėliu, nes supranta, kad jo kliedesiai liudija apie sunkiai apčiuopiamą blogį, kurio buvimą visi pripažįsta. Apie kažką panašaus į tautinį blogį?“ Autorius užsimena, jog romaną jau buvo pradėjusi versti Ugnė Karvelis, tačiau jos darbą nutraukė mirtis. Jo manymu, „prancūziškas vertimas išreiškia Ričardo Gavelio daugiaformį iškalbingumą, sykiu burleskišką, niūrų ir melancholišką, valdantį kelias pasakojimo gijas, ir visada pateisinantį skaitymą“.
Macha Séry recenzijoje „Lietuva tada, kai visi vaikščiojo žemyn galva“ dienraštyje „Le Monde“ (2015-06-05) iš pradžių aptaria Lietuvos tapimą devynioliktąja euro zonos šalimi. Autorės manymu, po 200 metų nuolatinės okupacijos pagaliau Lietuva gali rinktis savo likimą. Romane, anot jos, „Ričardas Gavelis in vivo stebi totalitarinę beprotybę, tautos amneziją ir identiteto paieškas“, o Vilnius atitinka tam tikrą visuomenės modelį, kuris parankus diktatūrai, nes sietinas su žmonių skruzdėlynu. Kritikė pripažįsta, kad „Vilniaus pokeris“ yra „iškilus europinis romanas, pratęsiantis, pavyzdžiui, Joyce’o „Uliso“ (1922) tradiciją. (…) Kūrinyje telpa pasaulis, kuriame samprotaujama apie viską – nuo sekso iki filosofijos, kuriame žmonės patiria šiuolaikinę vienatvę“. Jei „Ulisas“ yra susijęs su Homero „Odisėja“, Vilniuje, kaip mieste labirinte, irgi galima aptikti asociacijų su šiuo kūriniu, nes moteris čia pavadinama „kryžkelių Kirke“. Kritikė apibūdina romaną kaip „komišką, tragišką, kartais pornografinį kūrinį, kupiną politikos“. Straipsnis užbaigiamas taip: „Kitų Ričardo Gavelio romanų (dar neverstų į prancūzų kalbą) pavadinimai, tokie kaip „Septyni savižudybės būdai“ ar „Paskutinioji žemės žmonių karta“, liudija jo neviltį. Rašytojas nusižudė 2002 m., būdamas 52-ejų. „Vilniaus pokeris“ yra jo šedevras.“
Dvisavaitinio literatūrinio leidinio „La Quinzaine littéraire“ (2015-05-16) kritikas Santiago Artozqui recenzijoje „Geležinio vilko istorija“ irgi pirmiausia užsimena apie Lietuvos praeitį – XIV a., laikomą šalies aukso amžiumi, akcentuoja, jog nedidelė valstybė išsaugojo savo kalbą ir tik apie 20 metų yra nepriklausoma. Be to, jis dar atpasakoja legendą apie Geležinį vilką. Tada recenzijos autorius pristato keturis romano pasakotojus – Vytautą Vargalį, Martyną Pošką, Stefaniją Monkevičiūtę ir Gediminą Riaubą, kurie „pasakoja paeiliui tuos pačius įvykius, besiklostančius 197… m. tarp spalio 8 ir 30 d., ir apie juos kiekvienas pateikia savo versiją“. Pasirodęs romanas lietuvių kalba padarė bombos įspūdį, visuomenė suskilo į tuos, kurie buvo už šį romaną, ir į tuos, kurie nepritarė kūrinio idėjoms. Kritikas klausia kodėl. Ir pats atsako, kad „šiuo romanu Gavelis paprasčiausiai be užuolankų iškelia tautinės tapatybės klausimą“. Anot jo, romane svarstoma, kuo Geležinio vilko legenda aktuali 197… metais. Anot kritiko, tai toks pats teisėtas klausimas lietuviui, kaip ir italui apie Romos vilkę. Neatsitiktinai romano autorių jis lygina su Dante, nes Gavelis šiuo tekstu tarsi atkuria savo šalies kultūrinę tapatybę. „Tuo požiūriu jis lygintinas su Dostojevskiu, Kafka, Burroughsu ar Kundera, kurie minimi ketvirtame romano viršelyje, nes, kaip šių jautrių rašytojų pasekėjas, Gavelis šokiruoja, tačiau šokiruoja stiliumi, skaldo istoriją žaismingai, jo plunksna nepriklausoma ir viską sau leidžianti. Puslapis po puslapio sapnų pasaulis susilieja su pornografija, nekaltumas su paranoja, o kilnumas su šlykštumu – begalinė sąmonės tėkmė niekada nesustoja. Jo prozoje galima aptikti užuominų į kitas knygas, kitų autorių įtakų, tačiau jos pritampa ir nerėžia ausies.“ Recenziją kritikas užbaigia: „Tikėkimės, kad mums nereikės laukti 25 metų, kad paskaitytumėm „Vilniaus džiazą“?
Visas straipsnis:
