Elžbieta Banytė

Antikos recepcija ir transformacijos Kornelijaus Platelio ir Gintaro Patacko poezijoje

Straipsnis gimė iš 2013 m. pavasarį Vilniaus universitete apginto bakalauro darbo „Antikos recepcijos ir transformacijos Kornelijaus Platelio ir Gintaro Patacko poezijoje“. Bakalauro darbas sutrumpintas, pritaikytas prie formaliųjų žurnalo reikalavimų. Tekstas bus spausdinamas trimis dalimis, ši yra pirmoji.

Antikos recepcijos punktyras: nuo viduramžių iki postmodernizmo

1. Antikos recepcijos tradicija Vakarų kultūroje ir Lietuvoje

Apie antikinių tekstų poveikį užsienio literatūrai kalbama nemažai – bemaž visuose Kembridžo ar Oksfordo straipsnių tinkiniuose, skirtuose didiesiems Antikos kūrėjams, bandoma apibendrinti jų įtaką vėlesnių laikotarpių autoriams. Lietuvių literatūrologijoje ši tema tapo aktuali tik pastaruoju dešimtmečiu, ir darbų, apibendrinančių įvairiapusę Antikos recepciją, vis dar trūksta. Recepcija šiame straipsnyje suvokiama kaip senovės Graikijos ir Romos literatūros ir kultūros tekstų bei ideologijų perėmimas, perrašymas, perkūrimas ir interpretacija[1].

Savaime suprantama, kad Antikos epochos reikšmė žmonijos mąstymo ir meno pasiekimams yra didžiulė. Apie ją kalbėta labai daug, sutariama, kad Graikijos ir Romos pasiekimai buvo svarbūs ne vien vakarietiškajam, bet ir visam Viduržemio jūros regiono kultūros modeliui. Krikščioniškoji pasaulio suvokimo perspektyva irgi yra iš dalies nulemta Antikos filosofų idėjų. Daugelis ankstyvosios Bažnyčios Tėvų puikiai išmanė klasikinius autorius ir jų neatmetė, o įtraukė į naujai gimstančią krikščionybės tradiciją. Ilgiausiai antikinį mentalitetą išlaikė Bizantijos imperija, kuri save laikė Romos imperijos tradicijų tęsėja. Vakaruose klasikiniai tekstai prototipiniais pradėti laikyti maždaug Renesanso epochoje, o ypač tokia pažiūra suklestėjo klasicizme. Romantikai Antikoje ieškojo ne tik kūrybinio įkvėpimo, bet ir herojiškos praeities idealų. Daugelis XIX amžiaus kūrėjų vienaip ar kitais atsigręždavo į antikinį paveldą – pakanka paminėti J. W. Goethe, kurio svarbiausio kūrinio „Faustas“ antrosios dalies veiksmas plėtojamas antikinėje erdvėje. XX amžius, matęs grėsmingus pramonės padarinius dviejų pasaulinių karų pavidalu, iki galo įsisavinęs Nietzscheʼs teiginį „Dievas mirė, ir mes jį nužudėme“, kaip vieną pagrindinių žmonijos netekčių suvokė mitinio mąstymo praradimą. Pasaulis matytas kaip nestabilus, nuolat kintantis tikrovės objektas, kasdienybė – kaip agresyvi jėga, miestas – mirusi, tapatybę praradusi vieta, o žmogus – fragmentuotos sąmonės subjektas. Epochos mentalitetui įtaką darė Sigmundo Freudo bei Karlo Gustavo Jungo idėjos, mitą pasitelkusios kaip psichoanalizės įrankį.

Kalbant apie Lietuvą, sunku nepaminėti, kad LDK literatūroje Antikos žanriniais modeliais ir konkrečiais kūriniais buvo sekama jau Renesanso laikais. Pavyzdžiui, „Radviliadoje“, varijuojami Vergilijaus motyvai. Vilniaus Universitetas garsėjo kaip klasikinių tradicijų tąsos vieta – klasikinės kultūros studijomis, literatūros skaitymu ir formų sekimu buvo pagrįsta jo mokymo sistema iki pat uždarymo XIX a. M. K. Sarbievijus modeliavo Horacijų, kaip įžvalgiai yra parodžiusios Ona Daukšienė[2] ir Živilė Nedzinskaitė[3]. Kristijonas Donelaitis, Dalios Dilytės teigimu, „buvo puikiai susipažinęs su antikine filosofija ir sumaniai ją dėstė“[4]. Kitas svarbus Antikos tekstų kelias į lietuvių literatūrą – Adomo Mickevičiaus eilėraščiai ir poemos, pvz., „Konradas Valenrodas“, kai kurie sonetai. Vieno eilėraščio pavadinimas – tiksli Horacijaus citata: „Exegi monumentum aere perennius…“. Mickevičius domėjosi Antikos kultūra, su ja gerai susipažino studijuodamas Vilniuje, vėliau Lozanos universitete dėstė lotynų literatūrą. Savaip modifikuotus Antikos elementus matome ir žemaičių sąjūdžio kūrėjų tekstuose – pvz., Simono Stanevičiaus „Odėje žemaičių“ pasirodanti „šlovės dievaitė“ primena perkurtą mūzos figūrą. Maironio ir Antikos ryšį trumpai aptarė Dalia Čiočytė straipsnyje „Klasikinių įvaizdžių” gramatika” Maironio lyrikoje“, į jo palimpsestinį rašymą atkreipė dėmesį Brigita Speičytė.

Audinga Peluritytė–Tikuišienė knygoje „Lietuvių lyrikos tradicija: pasaulėvaizdžio dominantės Maironio, Vinco Mykolaičio–Putino, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Henriko Radausko kūryboje“ atkreipė dėmesį į klasikinę ir su Antika susijusią Maironio tekstų architektoniką. Išeiviai – Aistis, Radauskas, Nyka–Niliūnas, irgi naudojosi Antikos paveldu, savitai inkorporavo jį į savo tekstus. Sovietmečiu Antikos motyvai buvo itin populiarūs – jų daug Antano A. Jonyno, Nijolės Miliauskaitės, Gražinos Cieškaitės ir kitų šeštajame dešimtmetyje gimusių poetų kūryboje.

Pasak Marcelijaus Martinaičio, 6-ajame dešimtmetyje gimusių poetų kartoje „veikė dar viena nerašyta nuostata: būti nepanašiems vienas į kitą“[5]. Iš tiesų ši karta daug nusipelnė lietuvių literatūrai ir kultūrai: jie vertė, patys rašė, organizavo kultūros renginius. Šio tyrimo objektas – dviejų 6-ajame dešimtmetyje gimusių kūrėjų, Kornelijaus Platelio ir Gintaro Patacko, poezija. Platelis tradiciškai priskiriamas klasicistams, o Patackas – avangardistams. Tokia skirtinga dviejų autorių poetika gali kelti klausimą, ar pasirinkta straipsnio tema yra prasminga, ar verta lyginti visiškai kitokiomis priemonėmis konstruojamus tekstus. Vis dėlto atidžiau įsiskaičius darosi akivaizdu, kad Antikos kultūra plačiąja prasme yra svarbi dominantė abiejų poetų kūryboje. Toks diskurso sutankėjimas leidžia įtarti, kad egzistuoja vidinis Antikos ir XX a. pabaigos lietuvių kultūros ryšys, kad susidurdami šie fenomenai suformavo kokybiškai naują poetinį darinį.

Taigi Antikos įvaizdžiai, motyvai į lietuvių poeziją skverbėsi nuo pačių jos ištakų. Procesas nebaigtinis – paskaičius Aušros Kaziliūnaitės ar Kęstučio Navako poezijos paaiškėja, kad Antika lietuvių poezijos tekstuose vis dar aktualizuojama.

Nepaisant akivaizdaus temos aktualumo, darbų, aptariančių Antikos recepciją moderniojoje lietuvių literatūroje, vis dar trūksta. Į duomenų bazės „Lituanistika“ paieškos lauką įvedus raktinį žodį „Antika“, paieškos rezultatai liečia beveik išimtinai vien LDK laikotarpio literatūrą. Pasak Naglio Kardelio, Lietuvoje Antikos specialistai domisi beveik vien Antika, o nespecialistai arba bijo liestis prie kitos srities, arba Antika jiems tiesiog neįdomi, taigi dialogiškumo nepakanka. Šiuo darbu bandoma suartinti Antikos ir lietuvių literatūros tyrimus, puikiausiai suprantant tik dalinę autorės kompetenciją.

Pasak Tomo Kačerausko, „Antikos minties išmanymas gali būti tam tikros visuomenės apskritai ir konkrečios mokslo bendrijos brandos rodiklis“, tačiau „išmanymas nereiškia nekūrybingos antikos idėjų kartotės“[6]. Pradinė darbo hipotezė – kad Antikos tekstai, įvaizdžiai ir motyvai, patekę į naują kultūrą, t.y., į naują hermeneutinę aplinką, ne tik ją paveikia, bet ir patys yra jos paveikiami. Vadinasi, tikėtina, kad Antikos elementai, inkorporuoti į vėlyvojo sovietmečio lietuvių poeziją, yra įgavę naujus, originaliai jiems nebūdingus turinius, o Platelio ir Patacko tekstai, tapę savotiškais Antikos receptoriais, yra terpė, kurioje skleidžiasi naujos reikšmės. Svarbi šiuo atveju yra „kūrybinė sąveika „įdarbinant“ senas idėjas naujoje aplinkoje”[7].

Šiame straipsnyje nevengiama peržengti formaliųjų teksto požymių ribas, kalbėti apie tai, ką įvairiapusė Antikos recepcija suteikia ne tik konrečių autorių tekstų poetikai, bet ir ką ji reiškia kartos ir apskritai sovietmečio lietuvių literatūros kontekste. Taigi naudojamasi lyginamuoju ir hermeneutiniu metodais, remiamasi Platono, Friedricho Nietzscheʼs, Jeano Baudrillardʼo, Paulio Ricoeurʼo ir kitų filosofų mintimis, stengiantis suvokti, kaip Antika suvokiama ir transformuojama G. Patacko ir K. Platelio poezijoje. Darbe taip pat bus aptarti konkretūs iš Antikos atėję įvaizdžiai ir mitologijos figūros. Bus nusakyta, kokias prasmes šie vaizdiniai įgauna konkrečiuose tekstuose ir bendrajame šių autorių kūrybos kontekste, apibūdinamas jų tekstų santykis su antikine tradicija.

2. Antika ir postmodernizmas: susijusios priešybės

Lietuvių literatūrologijoje vartoti sąvoką „postmodernizmas“ dažnai vengiama, ir daugelis šiuolaikinių autorių nėra jam priskiriami, nebent patys deklaruotų postmodernistinę laikyseną, pvz., Artūro Valionio „Apytiksliai trys“ (2012), Ramūno Kasparavičiaus „Decameron medicus“ (2011). Kalbant apie ankstesnės kartos rašytojus, ši sąvoka apskritai beveik nevartojama, nors juos aptariant remiamasi postmodernistinėmis teorijomis. Šiame straipsnyje ir Platelio, ir Patacko poezijos santykis su Antika aptariamas posmoderniosios filosofijos, literatūrologijos ir apskritai postmodernybės, kaip būsenos, kontekste.

Tenka pripažinti, kad terminas „postmodernizmas“ akademinėje bendruomenėje kelia daug diskusijų ir yra apibrėžiamas skirtingai, o kai kurie apskritai abejoja tokio reiškinio egzistavimu. Pasak Naglio Kardelio, „sąvoka ‚postmodernus mąstymas‘ nusako daugybę šiuolaikinio teorinio ir kvaziteorinio mąstymo būdų bei stilių, kurie neturi juos vienijančio bendrojo vardiklio“[8].

Ko gero, šis terminas toks sudėtingas dėl paties reiškinio vidinio prieštaringumo. Pavyzdžiui, prancūzų postmodernistai, radikalizavę Nietzscheʼs teiginį, kad nėra vienos tiesos, tėra tik geriausia interpretacija, iš vidaus sunaikina savo teiginį – tokiu atveju ir jis nėra tiesa, o tik „gera interpretacija“. Jeigu sakome: „Tiesos nėra“, vadinasi, pripažįstame, kad ir mūsų teiginys nėra teisingas, taigi jis tampa niekiniu. Atmesdamas bendros tiesos idėją, postmodernizmas teigia ne vienį, o daugį, pliuralizmą, ne sistemą, o chaosą. Jeano Baudrillardʼo teigimu, mes visi gyvename hipertikrovėje, kuri yra susimuliuota ir neturi „nei kilmės, nes realybės. Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma [išskirta Baudrillardʼo – E. B.] – jis gimdo ją“[9]. Fikcijos ir realybės ribos postmodernizmo tekstuose arba suliejamos, arba panaikinamos, o dažnai, kaip ir Baudrillardo atveju, fikcija iškeliama virš objektyvios tikrovės, t.y., fikcija tampa tikresnė už tikrovę. Tikrovė nepažini, kvestionuojama, gal net neegzistuojanti.

Postmodernizmo santykis su Antika komplikuotas. Antanas Andrijauskas teigia, kad „postmodernistinė kultūros teorija, filosofija, kaip ir kiek anksčiau menotyra, vaduojasi iš vinkelmaniškosios ‚helenomanijos mitologijos‘ kerų“[10]. Pasak profesoriaus, „tradiciniai centro ir periferijos santykiai“ yra pakitę: postmodernizmui aktualesnės marginalios, anksčiau netyrinėtos vietinės kultūros, negu tradicinė Vakarų kultūra. Vietoj vieno kultūros centro radosi daugybė, tad išryškėjo polifoniškumas ir decentralizacija[11]. Akivaizdu, kad pliuralistiniame globalizuotame pasaulyje Antikos vertybės yra nebe vienintelės teisingos ir priimtinos: gręžiamasi į dzeną, Vedas, hinduizmą, ypatingą reikšmę įgauna vietinės, anksčiau marginaliomis ar primityviomis laikytos kultūros.

Svarbu suprasti, kodėl postmodernistų nebetenkina klasikinis Antikos modelis, kodėl jie atmeta pasaulėžiūrą, tūkstančius metų formavusią vakarietiškajį identitetą ir mąstymo modelį. Visų pirma, graikams buvo nepaprastai svarbi vienovės idėja. Graikų dievai sudarė vieną šeimą – jie visi buvo susiję giminystės ryšiais. Dievai dažnai turėdavo nesantuokinių ryšių su mirtingaisiais, ir senosios šeimos kurdavosi savąją mitologiją, kildindamos save iš kokio nors mitinio herojaus, besigiminiavusio su dievais. Vadinasi, dievų ir žmonių pasauliai nebuvo atskirti – egzistavo viena sistema, kosmas. Viena iš graikiško žodžio kosméō (κοσμέω) reikšmių yra „puošti“, vadinasi, pasaulis yra graži ir harmoninga vieta. Tokia prielaida sudaro pagrindą mąstyti analogijomis – jei viskas sudaro bendrą visumą, vadinasi, egzistuoja bendri dėsniai, kuriuos įmanoma pritaikyti skirtingiems objektams ir gauti teisingas išvadas. Geriausias pavyzdys – Sokrato minties eiga Platono dialoguose: „Kad lengviau suprastum šį dalyką, spręsk ne tik iš žmonių, bet iš visų gyvūnų ir augalų, ir apskritai, iš viso, kam būdinga rastis“[12]. Toks bendramatiškumo suvokimas steigia sistemą, o ne chaosą, vienį, o ne daugį, o šie dalykai yra diametraliai priešingi jau aptartam postmodernistiniam pasaulėvaizdžiui. Postmodernistai vienovės ir vieningos mąstymo sistemos įžvalgą kategoriškai atmeta: „Idėjų mūšyje vieninga mąstymo sistema tampa hegemoniška. Hegemonas valdo ir sulaukia pritarimo, kai nekvestionuojami jo paties įsitikinimai. […] Hegemonas nėra visiškai monolitiškas, o veikiau plėšomas įtampų ir prieštarų, nes kur konsensusas, ten ir konfliktas“[13]. Kiekviena ideologija, postmodernistų supratimu, iš vidaus naikina pati save. Taigi graikų ir postmodernistų mąstymas krypsta į priešingybes – pirmiesiems svarbu rasti vienijančius principus, o antriesiems – tokius principus dekonstruoti, rasti jų vidinius neatitikimus. Iš čia kyla mokslui būdingo apibendrinimo vengimas, „nes tai esąs ‚pozityvizmas‘, taigi ‚teorija‘ virsta pesimistiškais miglotais samprotavimais apie Kito ir jo Reikšmių Nesuvokiamumą“[14]. Tačiau iš tokios nuostatos kyla ir tolerancija, ir postmodernizmo mąstymas į save įtraukia visą anksčiau egzistavusią tradiciją. Reikia pabrėžti, kad „postmodernieji mąstytojai nepriima senovės graikų mąstymo paraidžiui, o kūrybingai pasiremia kai kuriais jų konceptais“[15]. Taigi matome, kad postmodernistų santykis su Antika yra dvilypis: atmetama pastarosios „hegemonija“, tačiau atskiri elementai inkorporuojami į mąstymą kaip bet kuri kita tradicija.

Kaip matyti, postmodernistinė literatūra ir filosofija dažnai persidengia: kadangi visas pasaulis egzistuoja tik tiek, kiek jis egzistuoja kalboje, t.y., pasaulį kuria diskursas, pasaulis nebėra realybė, jis yra diskursas. Postmodernistai, išskirtinį dėmesį skirdami kalbai, kuria tekstą, kuriam svarbus rašymo procesas, realybės ir fikcijos santykis, žaidimo momentas ir t.t. Vadinasi, tarp grožinės literatūros ir teorinio diskurso nebelieka esminės perskyros, jie tarsi sudaro vieningą sistemą. Pavyzdžiui, Umbertas Eco rašo ir teorinius veikalus, ir grožines knygas, kurios tampa savotiškais postmodernizmo teorijų pavyzdžiais. Taigi grožinei literatūrai tampa iš esmės būdingas filosofiškumas, o teorinei – jau minėtas metaforiškumas, nes kalbos prigimtis esanti meniška. Panašiai kartais suvokiami Platono veikalai – teigiama, kad egzistuoja „literatūrinė“ ir „filosofinė“ jo dialogų pusės[16]. Tai tik dar kartą įrodo, kad postmodernizmas gali būti beveik bet kas, nes jame savaime užkoduotas įvairių tradicijų perėmimas, žaidimas, ironija, tačiau visos šios savybės sunkiai gali atskirti postmodernizmą nuo kitų kultūrinių epochų, o postmodernistinę literatūrą – nuo ankstesnės tradicijos. Todėl tenka nubrėžti bent minimalią ir trūkinėjančią teorinę perskyrą.

Modernistų literatūrinį pasaulį kūrė subjekto sąmonė. Geras pavyzdys – Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, kur sąmonės srauto technika parodoma 15 veikėjų reakciją į Edės Bandren mirtį. Pasak Jūratės Baranovos, „modernioji literatūra aprėpia įvairius pliuralistinius požiūrius, bet juos sintetina ir kontroliuoja vienas privilegijuotas interpretatorius“[17]. Postmodernistai rašytojai elgiasi priešingai – deklaruoja „autoriaus mirties“ teoriją, palikdami tekstą patį sau egzistuoti. Umberto Eco „Postilėje ,Rožės vardui‘“ yra pasakęs, kad, išleidęs knygą, rašytojas turėtų mirti[18]. Iš autoriaus atimamas privilegijuotos teksto aiškinimo instancijos vaidmuo.

Priešingai nei modernistai, postmodernistai pasaulio absurdą priima abejingai, ironiškai, nusišalinę. Amerikiečių literatūrologas Fredrickas Jamesonas kaip vieną svarbiausių postmodernizmo požymių įvardija skirtį tarp parodijos ir pastišo. Pasak Jamesono, „parodijos potekstėje glūdi nuovoka, kad esama kalbinės normos, kurią priešinant didžiųjų modernistų stiliams juos galima išjuokti“[19]. Parodija ne tik neigia, jos prigimtyje slypi ir teigimas. Pastišas, kaip ir parodija, mėgdžioja kaukes, specifinį kalbėjimo stilių, tačiau tai „bejausmė parodija, parodija, praradusi humoro pojūtį“[20]. Jamesonui pastišas – neutrali kartotė, begalinis citavimas, neturintis jokio metafizinio tikslo ar prasmės. Taigi pasaulėvaizdį ir tuo pačiu literatūrą kuria nebe subjektyvi sąmonė, o kalba, diskursas, kurio erdvėje mes visi gyvename.

Literatūrinės konvencijos ir ankstesni tekstai, pasak Lindos Hutcheon, vienu metu ir panaudojami, ir išnaudojami[21]. Čia prasideda ironiškas postmodernistinis žaidimas, kuris, viena vertus, yra pakankamai intelektualus, kita vertus – teikia malonumą žaidėjams. Seni motyvai naudojami naujame kontekste, tačiau tai nėra vien perrašymas, tai – ironija, parodija arba pastišas. Tačiau čia slypi paradoksas: nors santykis su praeitimi yra ironiškas, praeitis nenuneigiama – vis tiek įtvirtinamas kuriamo teksto santykis su ja[22]. Kiekvienas diskursas yra kito diskurso komentaras, kuris, viena vertus, atveria naujas prasmes ir todėl pats yra naujas, kita vertus, nepasako nieko, kas anksčiau nebūtų pasakyta.

Vadinasi, postmoderniosios literatūros santykio su Antikos tradicija negalima banaliai suprasti kaip pajuokos, šaipymosi. Žinoma, nereikia tikėtis, kad postmodernus menas priims mitologiją su tokia pačia rimtimi ir susižavėjimu, kad tai buvo daroma ankstesnėse epochose. Postmoderniame tekste Antikos mitologija ir įvaizdžiais žaidžiama, jie eksponuojami įvairiuose, dažnai jiems nepalankiuose kontekstuose. Recepcija yra žaidybiškos prigimties, todėl itin ryškios transformacijos. Patekę į naujas reikšmių sistemas, senieji elementai ir patys įgauna naujų reikšmių. Tradicinės, archetipinės reikšmės nebetinka, todėl antikinis įvaizdis ar motyvas yra linkęs prarasti seniau jam priskirtą transcendentinę prasmę, savotiškai suplokštėti. Būtent tokias tendencijas matysime kitose straipsnio dalyse apie Kornelijų Platelį ir Gintarą Patacką.

[1] Lorna Hardwick, Christopher Stray, „Introduction: making connections“, A Companion to Classical Receptions, edited by Lorna Hardwick and Christopher Stray, New York: Blackwell Publishing, 2008, p. 1.

[2] Ona Daukšienė, „Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus religinės poezijos sluoksniai“, Acta Academiae artium Vilnensis, Dailė, 2005, t. 36, 53–62.

[3] Živilė Nedzinskaitė, „Vergilijaus ir Torquato Tasso įtaka Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epo „Lechiada“ fragmentui“, Acta litteraria comparativa, 2006, Vol. 1, 73–82.

[4] Dalia Dilytė, Kristijonas Donelaitis ir Antika, Vilnius: VUL, 2005, 8.

[5] Marcelijus Martinaitis, „Dešimtmečių sąvartoje“, Naujausioji lietuvių literatūra /1988–2002/, sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Alma littera, 2003, 14.

[6] Tomas Kačerauskas, „Antiko minties Lietuvoje: toli ir arti“, Filosofija. Sociologija, 2011. T. 22. Nr. 3, p. 250.

[7] Ten pat.

[8] Naglis Kardelis, „Klasikinių ir postmoderniųjų vertybių sąlyčio taškai“, Postmodernizmo fenomeno interpretacijos, sudarė Antanas Andrijauskas, Vilnius: Versus Aureus, 2009, 271.

[9] Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 2002, 7.

[10] Antanas Andrijauskas, „Teorinės postmodernizmo ištakos ir istoriosofinė prasmė“, Postmodernizmo fenomeno interpretacijos, sudarė Antanas Andrijauskas, Vilnius: Versus Aureus, 2009, 90.

[11] Ten pat, 27.

[12] Plato, Phaedo, 70 d-e.

[13] Gerard Delanty, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė, vertė Almantas Samalavičius, Vilnius: LRS leidykla, 2002, 14.

[14] Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Pradai, 1993, 42.

[15] Kardelis, Ten pat, 275.

[16] Charles J. Griswald, Jr., „Irony in the Platonic Dialogues“, Philosophy and Literature, 26, 2002, 84.

[17] Jūratė Baranova, „Dar sykį apie subjektyvumą ir postmodernumą literatūroje“, 2006. Prieiga internetu: http://www.rasyk.lt/ivykiai/dar-syki-apie-subjektyvuma-ir-postmodernuma-literaturoje.html (žiūrėta 2013-01-20).

[18]Umberto Eco, Postille al Nome della rosa. Prieiga internetu: http://www.epubbud.com/read.php?g=QZSX5QYA&p=67 (žiūrėta 2013–04–09)

[19] Fredrick Jameson, „Postmodernizmas ir vartotojų visuomenė“, Fredrick Jameson, Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė, Vilnius: LRS leidykla, 2002, 19.

[20] Ten pat.

[21] Hutcheon, Linda, 1989: „Historiographic Metafiction. Parody and Intertextuality of History“, Intertextuality and Contemporary American Fiction, edited by Phillip O’Donnell and Robert Con Davis. Baltimore: John Hopkins University Press, 1989, p. 3

[22] Ten pat, 5.