Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė verkė, kai skaitė savo mokinių žinutes. Jie dėkojo ne tik už aukštus egzamino rezultatus, bet ir už gyvenimo pamokas. Šiemet 10 iš 23 V. Žebrauskienės mokinių pelnė šimtukus, rašydami lietuvių kalbos ir literatūros rašinį. Dar kelių rezultatai sukosi tarp 90 ir 100. Tačiau, neslepia pedagogė, tai turi didelę kainą – nuovargį, tiek emocinį, tiek fizinį.
„Kai šiemet vaikai gavo dešimt šimtukų, nutariau – viskas, visam pasauliui pasakysiu, kad moku mokinius paruošti. Pažadėjau sau būti tvirtesnė.
Visus mokinių rezultatus pasikabinu kabinete, jie iškaba visus metus, rodau visiems mokiniams, ateina buvę abiturientai, mato tuos rezultatus. Aš esu tą džiaugsmą užsikonservavusi ir nešiojuosi savo širdy. Bet norėtųsi, kad tai prisimintų ir administracija“, – kalbėjo V. Žebrauskienė.
– Dešimt jūsų mokinių pelnė šimtukus. Socialiniame tinkle apibūdinote tai kaip rekordą.
– Apibūdinau kaip rekordžiuką. Rekordas buvo pernai. Tuomet turėjau dvi abiturientų klases ir buvo 15 šimtukų. Šiemet turėjau vieną klasę – 24 mokinius.
Egzaminą, be abejo, išlaikė visi mokiniai. Dar trys gavo daugiau nei 90 balų. Žemiausias įvertinimas siekė 47, tai buvo mokiniai, lietuvių kalbos pradėję mokytis užsienyje ir vėliau grįžę į Lietuvą. Šiaip labai gerai vaikai išlaikė egzaminą.
Sakau šitaip: kiek kas įdėjo pastangų, tokį rezultatą ir pelnė.
– Kaip reagavote į tokius rezultatus? Ar jūsų širdis dainavo?
– Širdis tikrai dainuoja, kai pamatai, kad ir aš, kaip mokytoja, einu teisinga kryptimi. Man labai svarbu, kad vaikai manimi patikėtų, tuomet su mokiniais pasieki aukšto rezultato. Bet iki tol, kol sulauki to rezultato, nesijauti nei ramus, nei atostogaujantis. Visada galvoji apie tai, sapnuoji, galiausiai tai ir sveikatai atsiliepia. Juk ir geros emocijos, ir blogos veikia labai stipriai. Bet, žinoma, sužinojus, kad rezultatai geri, norisi šokinėti iš džiaugsmo kartu su mokiniais.
Sulaukiau iš vaikų labai šiltų žinučių, kur jie dėkojo už pamokas, už gyvenimo pamokas, už tai, ko išmoko.
Kadangi esu jautruolė, gavusi tokių žinučių, verkiu. Skaitau ir verkiu. Jos labai užkabina. Ir baigę mokyklą mokiniai prisimena mokykloje gautas gyvenimo pamokas. Kuo daugiau metų po mokyklos praeina, tuo labiau prisimena.
– Kokias temas rinkosi rašyti jūsų mokiniai?
– Vienintelė šimtukininkų tema buvo „Nuo ko priklauso asmens savivertė?“.
– Kasmet temos sulaukia kritikos. Šiemetinė, į kurią skriejo bene daugiausia kritikos strėlių, buvo ta, kuri apie žemdirbiškąją kultūrą. Jūsų mokiniai rašė šia tema?
– Ne ne ne. Prie šios temos buvo pasiūlyti Kristijonas Donelaitis, kurį mokėmės trečioje gimnazijos klasėje, Marius Katiliškis – jau ketvirtos klasės autorius. Kai pradedame autorius kartotis rengdamiesi egzaminams, mokiniai tiesiog mojuoja rankomis – ne ne ne, Donelaičio nesirinksime. Turbūt šiuolaikiniam miesto žmogui kai kurie autoriai yra labai sunkūs.
Mes pasirenkame kokį nors aspektą. Iš kiekvieno autoriaus – bent po aspektą. Sakykime, Donelaitis – gamtos ir žmogaus santykiai. Katiliškis – gamtos mažiau, ten mes labiau žiūrime į žmonių tarpusavio santykius, ten yra ir meilės aspektas.
Mokiniai renkasi rašyti tai, kas jiems artimiau, suprantamiau. O žemdirbiškoji kultūra… Kai ruošiamės rašiniui, išsiaiškiname temos raktinius žodžius. Tarkime, „kultūra“ – visa, kas sukurta žmogaus fiziniu ir protiniu darbu. O kas yra „žemdirbiškoji kultūra“? Man pačiai būtų problema tai suprasti, kur čia ir kokia yra kultūra.
O savivertės tema mokiniams buvo daug paprasčiau, suprantamiau.
– Tikiu, kad skaitėte savo vaikų rašinius. Buvo kas nustebino?
– Žinoma, kad skaičiau. Nustebino tai, kad jie taip gražiai į rašinį sudėjo tai, ką sakiau, ką kartojome per pamokas. Ir labai gražių kultūrinių kontekstų parenka. Tai Sartrą paminės, tai Šliogerį. Tai Nyčę, Homerą.
Dabar esu atsivertusi vieną rašinį – Ugnės. Ji panaudojo epigrafą – Tertulijono citatą „Atmink, kad esi tik žmogus“. Ją dažnai kartodavau per pamokas. Nuolat primindavau, kad ir aš, ir jie esame tik žmonės, mes galime ir klysti, ir pykti, ir būti visokie kitokie.
– Ko reikia, kad abiturientas taip gerai parašytų rašinį? Ko reikia ruošiantis egzaminui? Ir kada ta ruoša turėtų prasidėti?
– Ruošimasis prasideda nuo didelio dėmesio raštingumui. Mokinys turi būti raštingas. Kitas dalykas – mokinys turi atlikti savo pagrindinę pareigą mokytis. Tuomet į trečią gimnazijos klasę jis ateina turėdamas tvirtą pamatą. Bet net ir trečiokai į egzaminą dar žiūri kaip į tai, kas dar labai toli.
Trumpai tariant, reikia klausytis mokytojų, nuosekliai dirbti ir labai tikėti savimi. Ir nepamiršti, kad gyvenime ne tik šimtukas yra svarbiausia. Kad ir kiek mokinys gautų, jis yra ir bus mylimas.
– O ko reikia mokytojui, kad jo mokiniai pasiektų tokio aukšto rezultato?
– Reikia milžiniškų pastangų. Aš turiu matyti grįžtamąjį ryšį. Mokinys turi daug rašyti, mokytis tai daryti. Jei nerašys, vien klausydamas manęs jis neišmoks. Juk klausydama, kaip kitas skambina fortepijonu, neišmoksiu pati groti. Todėl mano mokiniai daug rašo, o aš daug taisau jų darbų.
Bet turiu pasakyti, kad mokytojo darbas – vaikų darbų taisymas – yra taip menkai apmokamas, kad kartais imi dėti ant svarstyklių, kas yra svarbiau – ar mokinio rezultatas, ar mano sveikata. Kuo man daugiau metų, tuo labiau tos svarstyklės krypsta į sveikatos pusę.
Palyginimui galiu pasakyti: kai mano vaikai laikė matematikos bandomąjį egzaminą, mokytoja kitą dieną atnešė ištaisytus darbus. Net jei 24 valandas per parą dirbčiau nesustodama, neištaisyčiau visų rašto darbų.
Aš visuomet iš savęs pačios reikalauju be galo aukštos kokybės. Tad man yra be galo sunku, kai negaliu pasiekti to, ko noriu. Jei esi idėjinis, tai veži veži veži, bet prieini ribą. Jauni žmonės ir traukiasi iš mokyklos, ir dėl to labai gaila.
Tarkime, ministerija skelbia, kad yra daugybė paruoštos pamokoms tinkamos interaktyvios medžiagos, atrodytų, kad ten aruodai, o kai pasižiūri, visa gera medžiaga, kuria galėtum pasinaudoti, yra mokama. Daug netiesos yra transliuojama, o visuomenei sukuriamas įspūdis, kad oho, kiek pagal atnaujintas programas planų pateikta, kiek skaitmeninio turinio, tik imkitės ir naudokitės, o tai yra netiesa.
– Ar kitais mokslo metais turėsite vienuoliktokus, kurie jau mokysis pagal atnaujintą bendrojo ugdymo programą ir egzaminą jau kitokį laikys?
– Neturėsiu, todėl esu truputėlį tarsi ramesnė. Esu turbūt pakankamai užaugusi, kad galėčiau pasakyti: čia bus didelių problemų, jei ministerija ar Nacionalinė švietimo agentūra neišspręs šio klausimo ir neras lėšų. Mokytojams, kurie turės trečiokus (vienuoliktokus) bus be proto sunku dirbti, turint galvoje tarpinius patikrinimus. Ir ministerija neprivers mokytojų dirbti laisvu laiku – daryti tai, kas neįeina į etatą. Pas mus įprasta, kad mokytojui pasakė ir jis padarys. Mokytojai – nuolankūs ir dėl mokinių viską padaro.
Turime etatinį apmokėjimą, pagal jį mums skaičiuoja pamokas, pasiruošimą joms, darbą bendruomenei. Ir ten nėra jokio tarpinių egzaminų vertinimo, ką norima padaryti per mokinių atostogas. Per mokinių atostogas tikrai neprivers mūsų nuo ryto iki vakaro taisyti darbus. Na, ne visų. Kai kas taisys. Bet užtenka būti nuolankiems.
Ministerija skelbia ir kad yra lietuvių kalbos mokymo planai. Pasižiūrėjome su kolege tuos planus, jame tik suskirstytas visas kursas valandomis, o likusios grafos yra tuščios.
– Kokios nuotaikos pasitiksite kitus mokslo metus?
– Aš myliu savo mokinius, man patinka mano darbas. Bet būtų gerai, jei turėčiau galimybę dirbti mažesniu krūviu, tarkime, turėti tris klasių komplektus, kas reikštų 18 pamokų. Tuomet būtų galima mėgautis darbu. Reikia, kad darbas neatimtų iš mokytojų visų fizinių ir psichinių jėgų.
Bet esmė yra tokia: kad gautume nors kiek padoresnį atlyginimą, turime dirbti kuo daugiau. Todėl ir ima mokytojai daugiau nei 30 pamokų.
– Mirga marga mokyklų skelbimų, kad ieško mokytojų. Jaučiatės deficitinė?
– Ne. Priminsiu tą frazę: „Atmink, kad esi tik žmogus.“ Vos išėjęs iš mokyklos iškart būsi užmirštas. Nesame nei nepakeičiami, nei deficitiniai.
Net nežinau ir kam tie geri rezultatai reikalingi. Gal tik pačiam mokytojui. Gal ataskaitoms.
Kai šiemet vaikai gavo dešimt šimtukų, nutariau – viskas, visam pasauliui pasakysiu, kad moku mokinius paruošti. Pažadėjau sau būti tvirtesnė.
Visus mokinių rezultatus pasikabinu kabinete, jie iškaba visus metus, rodau visiems mokiniams, ateina buvę abiturientai, mato tuos rezultatus. Aš esu tą džiaugsmą užsikonservavusi ir nešiojuosi savo širdy. Bet norėtųsi, kad tai prisimintų ir administracija.
Straipsnio nuoroda:
