Ieva Simonaitytė – lyg pušis vidur lauko! Galinga, tvirta. Be veidmainiavimo, be melo.
Rašytoja nesilaikė etiketo: į akis – tik malonius dalykus. Ne, ji nebuvo iš tų „padoriųjų“, kurie kas nemalonu – nutyli, nei iš dviveidžių – akyse gera, už akių lyg smala…
Simonaitytė negudravo, nevyniojo ant piršto ir netaikė žodžio, kad kuo nors neįžeistų. Rėžė tiesiai, be užuolankų ir čia pat. Brangino tiek, kiek esi reikalingas. Jei nepatiko kas – nukirs kaip kirviu. Ir nepaiso, kad jos žodis paveiks pašnekovą, kad tai sugadins tarpusavio santykius…
„Aš nesiklaupiu nei prieš Dievą, nei prieš velnią. Dailint ar vaipytis – tai jau nemoku. Ką galvoju – tą ir sakau…“
Tas tiesmukumas dažnai privesdavo prie konfliktų ir pačiai padarydavo žalos. Nes žmonės, kurie jos gerai nepažino, užsigavę dingo iš horizonto…
Bet kitokia būti ji nenorėjo. Klaipėdos krašto duktė. Tai ne dzūkų, kur tave kalbina – lyg teptų medum: uogela, širdela, rūtela… Paklausyk priekuliškių, Vanagų arba Svencelės žmonių – rupi ta kalba: lyg bartųs ar plūstųsi… Ten žmonės stovėjo tvirtai ant tos žemės, su viską pasveriančiu žvilgsniu, pašaipūs. Į silpnesnį žiūrėjo iš aukšto, su panieka.
Ievutė, vaikystėj patyrus daug blogo, grūmėsi dėl savo vietos. Užsigrūdino! Išauginta savo krašto syvais, ji tapo – Simonaityte!
(Ona Pajedaitė, „Ji buvo Simonaitytė“, Vilnius, „Vaga“, 1988 m.)
2022-ieji Lietuvoje paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Sausio 23-iąją sukako 125 metai nuo išdidžiosios lietuvininkų rašytojos gimimo (1897–1978). Ėvė – toks buvo jos vardas atėjus į šį pasaulį Vanaguose, Priekulės valsčiuje. Tituluotoji Mažosios Lietuvos ambasadorė. Klaipėdos krašto žmonių kalbos grožį įamžinusi įtaigi, emocinga metraštininkė.
Penkerių Ėvę užklupo kaulų tuberkuliozė, ir dėl to išsivystė raišumas, kamavęs visą gyvenimą. Vos grįžusi iš luošų mergaičių prieglaudos Angerburge, Ėvikė buvo perduota tetos Marės Dūdjonienės globai, nes motina Etmė ištekėjo ir augino kitą dukrą. Mama siuvėja kėlėsi iš vieno kaimo į kitą, o Ėvė liko siuvėjauti Vanaguose. Pramoko šio amato pati, gavusi iš dėdės dovanų siuvamąją mašiną. Skaityti ir rašyti mergaitę išmokė mama.
Kaip teigia I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas profesorius Domas Kaunas – „Ieva Simonaitytė – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: Aš esu Etmės Ėvė.“ Dideli fiziniai skausmai, patyčios, ligoninės, ramentai, saujos vaistų, lazda, lengva rašomoji mašinėlė, ilgainiui – žaibiška šlovė rašytojų olimpe suformavo stiprios, kietos, išdidžios, reikalaujančios adoravimo, paskendusios savyje ir neretai abejingos aplinkiniam pasauliui rašytojos būdą.
Su I. Simonaityte bendravusi fotografė Ona Pajedaitė ją yra apibūdinusi taip – įdomi, spalvinga, mąslios šypsenos asmenybė: „Žavėjo puiki jos atmintis, artistiškas pasakojimas, jaunatviška pakili nuotaika, mokėjimas pasišaipyti iš savo negalavimų. Ir nė kiek nežavėjo skrupulingos ambicijos, nepatiklumas, šykštumas.“
Tik du tokius turime – K. Donelaitį ir I. Simonaitytę
I. Simonaitytė tapo pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureate. Šį apdovanojimą pelnė 1936-aisiais, parašiusi savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. 1958-aisiais – LSSR valstybinė premija pasirodžius psichologiniam romanui „Vilius Karalius“. Sovietai garbino rašytoją, bet I. Simonaitytės prisitaikėle prie jų valdžios vienareikšmiškai nepavadinsi. Sovietams buvo parankūs bemoksliai rašytojai „iš liaudies“, negana to, negailintys kritikos vokietinimo politikai.
Mokytojas, rašytojas, „Vaikščiotojų“ klubo sumanytojas, I. Simonaitytės kūrybos mėgėjas VYTAUTAS TOLEIKIS šį „prisitaikėliškumą“ pakomentavo taip: „Lietuvininkai nuo seniausių laikų buvo išmokę prisitaikyti prie gamtos. Geriausias pavyzdys – garsieji potvyniai. Šie žmonės net tvartus atitinkamai pasistatę, kad karves pasimelžtų tokioje padėtyje. Tai čia vienas dalykas. Kitas dalykas – lietuvininkai buvo lojalūs Vokietijos piliečiai, bet turintys savo tautinę savimonę. Tvirto būdo, geri ūkininkai, kur kas tvarkingesni negu, deja, žemaičiai. Pats gyvenimas juos vertė mokėti prisitaikyti. Tad aš galėčiau retoriškai paklausti: o kas neprisitaikė sovietmečiu? Na taip, tie, kurie išvyko iš šalies, liko laisvi. Netgi katalikai, uoliai aukoję Bažnyčiai, ir tie prisitaikė. Jie irgi kombinavo, irgi vogė iš kolūkių, gamyklų, o paskui sekmadienį eidavo į Mišias, ir viskas būdavo gerai. Taigi gyveni tokioj košmariškoj šaly, ir, jeigu neprisitaikysi – tave sunaikins.
Vienetai buvo tokių, kurie beveik nedarė kompromisų, pavyzdžiui, Juškaitis. Pagyvenkit toje epochoje, ir tada pakalbėsim apie prisitaikymą. Apie tai, kiek žmogus turi drąsos, jeigu, neduok Dieve, kokia bjauri okupacija ar koks skėrių antplūdis į Lietuvą.“
I. Simonaitytės gyvenimą, kasdienybės artefaktus ir vietą, kurioje ji parašė žymiausius savo kūrinius, saugo rašytojos memorialinis muziejus Priekulėje, kadaise buvęs jos vasarnamis. 1961-aisiais pastatytame name memorialinis muziejus I. Simonaitytės valia buvo įkurtas 1979 m., beveik iškart po jos mirties. Ne per seniausiai muziejus restauruotas, išties įdomi ir vertinga ekspozicija atnaujinta – galima apžiūrėti autentiškus XX a. paskutinių dešimtmečių baldus, indus, drabužius, paveikslus, suvenyrus, dovanas, nuotraukas, dokumentus, darbo kambaryje saugomą rašytojos namų biblioteką ir visų I. Simonaitytės knygų pirmuosius leidimus. Akį traukia ir muziejaus sodas: rožynas, graikinis riešutmedis ir raudonlapis bukas.
Mokytojas V. Toleikis yra perskaitęs visą I. Simonaitytės kūrybą. Ir viską, kas yra parašyta apie ją. Kas kartą knygynų lentynose atsiradus naujai knygai apie Klaipėdos krašto kultūros ir literatūros pažibą skuba leidinį įsigyti.
„Nesu koks nors ypatingas Ievos Simonaitytės kūrybos mėgėjas. Ja susidomėjau pradėjęs suvokti, kas tokia ji buvo ir kokia jos reikšmė Lietuvai, – kalbėjo Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas. – Suprantat, kaip rašytoja ji nėra kuo nors ypatinga – lietuviai apskritai nemoka siužetų rašyti, gal vienas kitas. Košė su ta mūsų proza, bet Simonaitytės kalba… Ji tarsi paėmė ją ir, – nežinau, kokį čia žodį tiksliau pavartojus, – ir užkonservavo, įšaldė, užšaldė. Ji tą kalbą surinko, sukaupė, sudėjo, ir štai galime įsivaizduoti, kaip kalbėjo paprastas lietuvininkas, kaimo ūkininkas. Jeigu ne Simonaitytė, dabar būtume, kaip sako liaudis – pliku užpakaliu.
Daugiau tokių neturime – tik Donelaitį ir Simonaitytę. O Vydūno dramų neskaitom – būkim atviri, jos nuobodžios. Sudėtinga Vydūną skaityti, galbūt tik jo filosofinį traktatą. Kitas dalykas – sovietmečiu Simonaitytė įtvirtino šiokį tokį Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto naratyvą. Vienu metu ji buvo pati populiariausia rašytoja. Paskui estafetę pagal populiarumą perėmė Juozas Baltušis. Todėl reikia pasidžiaugti, kad rašytojų lyderiu apie penketą, o gal net dešimtį metų buvo Ieva Simonaitytė. Be to – rašytoja moteris.“
Pajutęs kaltę, iš karto perskaitė visus raštus
Mokytojas V. Toleikis yra baigęs Saugų vidurinę mokyklą (o netoli Saugų – ir Vanagai, I. Simonaitytės tėviškė), vis dėlto paauglystėje didesnio dėmesio rašytojos asmenybei, kūrybai neteikdavo. Žinodavo, kad tokia yra. Kartais per televiziją matydavo reportažų. Retsykiais sesuo Birutė papasakodavo įdomių istorijų – viena iš įstrigusių į atmintį: I. Simonaitytė buvusi visai nepėsčia moteriškė ir pionierius vadindavo raudongurkliais.
I. Simonaitytės kūryba V. Toleikis nuoširdžiai susidomėjo aštuntoje klasėje, kai per lietuvių kalbos pamokas buvo nagrinėjamas „Aukštujų Šimonių likimas“.
„Atsimenu, kaip emocingai mokytojai skaitė tą tekstą. Bet koks vis dėlto paradoksas? Esu baigęs Saugų vidurinę mokyklą, ir Vanagai visiškai netoli. Bet nė vienam mokytojui nuo penktos iki vienuoliktos klasės neatėjo į galvą mus nuvežti į Ievos Simonaitytės tėviškę ar net iki Priekulės muziejaus. Nors mes, bernai, kartais Priekulės kavinėje čerkutę padarydavom, bet neateidavo į galvą, kad reikia nueiti į Simonaitytės muziejų.
Taigi aš ją atradau vėlai, jau garbaus amžiaus. Puikiai atsimenu, kad sovietmečiu vokiečių paveldas buvo naikinamas brutaliai, šlykščiai, visą laiką lietuvininkus vadinant vokiečiais. Ir mes kaime lietuvininkus dažniausiai vokiečiais vadindavom… Vokytpalaiki, prūsi, šunprūsi – būdavo daug visokių bjaurių epitetų. Tai, matyt, irgi buvo savotiškas barjeras aiškinantis – sava ta Simonaitytė ar svetima?“ – kelią į rašytojos kūrybą pasakojo mokytojas V. Toleikis.
Ir tik supratęs pats esąs Klaipėdos krašto atėjūnas, gyvenantis tarp tikrųjų jo šeimininkų – lietuvininkų, V. Toleikis ėmė rimčiau gilintis – iš karto perskaitė visus iki tol išleistus I. Simonaitytės raštus.
„Per draugystę su evangelikų liuteronų kunigu Ernstu Roga atgimimo laikais, 1990–1991 metais, kai jau buvau kviečiamas į kapų šventes, kai užeidavau į pamaldas Šilutės bažnyčioje, kur Roga sakydavo pamokslus, tik tada aš pradėjau jausti šio krašto žmones. Atėjūnas, iš tikrųjų nemylėjęs šios žemės, pajuto kaltės jausmą: kaip aš, kuris skaitė knygas apie Vytautą Didįjį, Kęstutį, be galo domėjosi Lietuvos didingais viduramžiais, visai nesidairė ir nematė, kas vyksta šalia?“ – apie bandymą užpildyti savo krašto istorijos spragas ir grąžinti moralinę skolą atviravo V. Toleikis.
Miesčioniukė panelė, kalbanti švaresne vokiečių kalba
Kalbėdamas apie I. Simonaitytės santykį su kaimo ir miesto aplinka, V. Toleikis pabrėžė keletą svarbių su tuo susijusios rašytojos biografijos faktų. Ji – mergos vaikas, Klaipėdos krašte pravardžiuojama kekšute. Kartą mažoji Ėvė parbėgusi namo mamos paklausė – o ką gi reiškia „kekšutė“? Kitas faktas – kaulų tuberkuliozė, I. Simonaitytę užklupusi penkerių.
„Galite įsivaizduoti to vaiko gyvenimą. Kokia sudaužyta buvo jo širdis. Vieniša, tėvo nėra. Tėvą Simonaitytė pirmą kartą pamatė būdama gal dvidešimties. Be galo nelaimingas vaikas, vienišas, niekam nereikalingas.
Motina siuvėja, juda iš kaimo į kaimą siūdama. Pati motina ją išmoko skaityti, rašyti. Mokosi namuose, skaito Biblijas, įvairius psalmynus, laikraščius. Vadinasi, išmoksta skaityti gotikiniu šriftu, tik paskui atsirado lotyniškos raidės.
Nelaimingas vaikas, bet tam vaikui savotiškai pasiseka, nes Vanaguose kaip tik pradedama statyti nauja bažnyčia. Vanagų parapijos kunigas Emilis Bleiweissas, pastebėjęs, kad kiti vaikai tyčiojasi, imasi globoti Simonaitytę. Pačią pirmąją konfirmuoja ir nušluosto visiems turtingų ūkininkų kaimo bernams nosį Vanagų bažnyčioje. Praeina penkiasdešimt metų, ir toje pačioje bažnyčioje pirmoje eilėje jau sėdi garbinga rašytoja. Sovietų laikais, įsivaizduojate? Kaip apsisuko gyvenimas!
Kita didžiulė sėkmė Simonaitytės gyvenime – evangelikų liuteronų kunigas, misionierius Kristupas Lokys, po misijos Indijoje atvykęs į Vanagus. Jo dėka jauna mergaitė įstoja į lietuvišką „Eglutės“ organizaciją, užsiima lietuvininkų veikla, pradeda eiliuoti, rašo naivius eilėraštukus, dalyvauja lietuviškuose vakarėliuose“, – I. Simonaitytės gyvenimo peripetijas pasakojo mokytojas.
Šiuodu dvasininkai fatališkai nulėmė būsimosios literatūros žvaigždės gyvenimą. Į Angerburgo mergaičių, turinčių fizinę negalią, globos įstaigą kunigo E. Bleiweisso išsiųsta Ėvė po keleto metų į gimtąjį kaimą grįžo visai kita, pasimokiusi miestiškos kultūros – jau panelė, vilkinti miesčioniukės drabužius, gera šeimininkė, mokanti ir gaminti, ir siūti. Kalbanti švaresne vokiečių kalba ir daug geriau už kitus. Svarbu pabrėžti, kad absoliuti dauguma lietuvininkų buvo dvikalbiai: kone tobulai kalbantys ir vokiškai. O dvikalbis žmogus – jau platesnio akiračio, jau kitokio mentaliteto.
V. Toleikis: „Čia yra vokiškos kultūros orbita!“
„Dažnai pamirštame paprastą dalyką – kad Klaipėdos krašto gyventojai yra Vokietijos kultūros orbitos žmonės, ne Rusijos imperijos, kuri tuo metu Europoje buvo labiausiai atsilikusi šalis. Ir beraščių čia buvo didžiausias procentas. Taigi Ieva Simonaitytė – iš visai kito konteksto.
Tai, ką mes vadiname miesteliu, Vokietijoje, žinoma, yra kaimas. Priekulė, iš vokiškos perspektyvos žiūrint, yra kaimas, bet turintis miestiškos kultūros žymę. Nepamirškime, kad svečią Simonaitytė vaišindavo konjaku ir garsiąja kafija. Ir parūkyti duodavo cigarą, o ne tabokos kimštą pypkę, kaip buvo Žemaitijoje. Į bažnyčią evangelikai lietuvininkai eidavo su chrominiais batais, o lietuviai, žemaičiai – kartais ir su klumpėmis. Lietuvės merginos vasaros metu batus apsiaudavo tik eidamos į bažnyčią, taupydamos, kad nenudyžtų“, – aiškino mokytojas V. Toleikis.
Tad I. Simonaitytė užaugo visai kitokio lygio kultūroje, kur kas labiau primenančioje miestiškąją. Net sovietiniais laikais poilsiaudama ji skaitydavo pigius vokiškus meilės romaniūkščius. Tačiau skaitydavo iki pat senatvės.
„Manau, kalbant apie Simonaitytę, kaimas ir miestas – labai slidūs dalykai. Ji kitką valgė. Ji valgė pyragus. Visos lietuvininkės tuos pyragus mokėjo kepti. Ne tik šilutiškės, priekuliškės, bet ir paprastos kaimo moterėlės. Kulinarija čia buvo kur kas aukštesnio lygio. Apsirengimas, mados – taip pat. Lietuvininkės rengėsi kaip miestietės. Mes dažnai nesuvokdami tradicinį lietuviško kaimo kurpalį bandome užkabinti ir ant lietuvininko. Nieko panašaus. Čia yra vokiškos kultūros orbita!“ – teigė V. Toleikis.
Miestelio rašytoja, norėjusi būti su savo žmonėmis
Kad ir kokio sudėtingo būdo buvo, kad ir kiek skriaudos patyrusi, I. Simonaitytė, V. Toleikio nuomone, jautė dėkingumą savo kraštui ir neišsižadėjo jo žmonių. Mokytojas papasakojo istoriją apie I. Simonaitytės geradario, kunigo E. Bleiweisso palaikų likimą. Iš pradžių jo kūnas ilsėjosi prie Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčios, tačiau sovietmečiu komunistai maldos namus pavertė trąšų sandėliu. Kadangi kunigo kapas buvo šventoriuje, buvo nuolat niekinamas traktorių. I. Simonaitytė, kartą čia apsilankiusi ir išvydusi šiurpų vaizdą, tuojau pat inicijavo dvasininko palaikų perlaidojimą.
„Iškasa palaikus, perlaidoja, pastato paminklą ir dar vokiškai užrašo: Emil Bleiweiss. Tai kiek reikėjo turėti drąsos? Aš neįsivaizduoju. O kiek daug tokių nedėkingumo atvejų yra mūsų kultūroje“, – stebėjosi V. Toleikis.
Vasaromis atostogaudama I. Simonaitytė visada sekmadieniais apsilankydavo Mišiose Vanagų bažnyčioje, kad galėtų pabūti su saviškiais. Ramiai, nieko nebijodama paveiksluodavosi ir bendraudavo su vyskupu Jonu Kalvanu, Ernstu Roga.
„Ji sugebėjo laviruoti. Viena vertus, viešumoje komunistų bjaurybėmis nevadindavo, nekaltindavo socializmo nepažangumu, kartais ir ditirambų sovietų valdžiai pasakydavo. Bet niekada neišsižadėjo savo žmonių, kurie ją taip skriaudė ir tiek metų iš jos tyčiojosi laikydami šuns vietoje. Tol, kol kanceliarijos pelytė vieną dieną neparašė „Aukštujų Šimonių likimo“, – kalbėjo V. Toleikis.
Pasak mokytojo, I. Simonaitytės kūryboje esama šiokių tokių antimiestiškumo idėjų – kaimo, miestelio ir didmiesčių priešpriešos. Didmiesčius rašytoja akivaizdžiai suvokė kaip blogį, kai lietuvininkai, norėdami prasigyventi, kaimą iškeičia į miestą. Išvažiuoja į Hamburgą, Berlyną, dirba fabrikuose, prakunta, sukuria, aišku, mišrią šeimą, – ir atostogų tėviškėn jau grįžta vokiečiai. Pasigavę didmiesčio užkratą, vokišką šovinizmą, išsižadėję savo šaknų. Ši įtampa dėl natūralaus emigracijos proceso akivaizdi I. Simonaitytės kūryboje.
„Simonaitytė – miestelio rašytoja. Arba kaimo Vakarų Europos supratimu. Jeigu kalbėtume stereotipinėmis lietuviškomis kategorijomis, Simonaitytė yra kaimo rašytoja. Prie miesto jos priskirti neišeina, nes jos kūryba persunkta Klaipėdos krašto kaimo erdvių. Bet tas kaimas visiškai kitoks negu likusios Lietuvos“, – reziumavo mokytojas, rašytojas V. Toleikis.
Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų, tegu žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.
Ieva Simonaitytė, 1961 m.
Ievos Simonaitytės kapo užrašas:
Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.
Visas straipsnis:
Kitokius pyragus valgė, kitokius drabužius vilkėjo. Ieva Simonaitytė ir Mažosios Lietuvos miestelis
