Vis tie patys rekomenduojami rašytojai, per menkai jaunimui aktualūs autoriai, besikartojantys egzamino temų motyvai. Nė su žiburiu nerasi užsienio kūrėjų tarp rekomenduojamųjų. Tokių priekaištų strėlės ne vienus metus skrieja į valstybinio lietuvių kalbos egzamino temų kūrėjus.
Kaip sakė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė, pedagoginė bendruomenė viliasi, kad padėtis pasikeis palaiminus naujas ugdymo ir egzamino programas.
„Manau, kad mums reikėtų pažiūrėti į pakitusį pasaulį ir prisiderinti, kad vaikas, išėjęs iš mokyklos, ne purtytųsi pagalvojęs apie knygas, o ieškotų, kokių jam paskaityti ir kaip literatūroje surasti atsakymus į jam kylančius klausimus“, – sakė pedagogė.
– Kritikai sako: tas pats per tą patį. Panašios temos, tie patys rekomenduojami pasirinkti autoriai. Per dešimt metų kaip rekomenduojami šešerius metus kartojosi Vincas Mykolaitis-Putinas, Jurgis Savickis, Kristijonas Donelaitis, Marius Ivaškevičius, penkerius metus – Balys Sruoga, Antanas Škėma, Marius Katiliškis, Jurgis Kunčinas. Jonas Biliūnas kartojosi ketverius metus, bet vienais buvo net prie trijų temų. Tai ir yra mūsų literatūros pamatas? – LRT.lt paklausė L. Bručkienės.
– Turbūt sudėtinga sugalvoti ką daugiau, ypač jei yra dominuojantis literatūrinis skonis. Tarkime, užsienio autorių išvis nėra tarp rekomenduojamų pasirinkti autorių. Yra autorių, kurie kartojasi nuolatos, o kai kurių išvis nėra buvę valstybiniame egzamine, tarkime, per pastaruosius penkerius metus. Nesuradau Aido Marčėno, netgi Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio. Ir Henriko Radausko.
Yra buvę, kad ir tie patys autoriai kartojasi porą metų iš eilės.
Nežinau, bet gal tai labai priklauso nuo temų kūrėjų literatūrinio skonio? Tarkim, K. Donelaitis ir V. Mykolaitis-Putinas buvo ir 2020, ir 2021, ir 2022 metais. Trejus metus iš eilės – tie patys autoriai. Tad manau, kad gal tai temų sudarytojų problema šiek tiek.
– Iš vieno abituriento esu išgirdusi: vienintelis M. Ivaškevičius iš rekomenduojamų yra gyvas. Ką jo mintis galėtų reikšti, jūsų akimis?
– Ir mes tarpusavyje apie tai šnekame. Tiesa, iš programinių dar gyvas A. Marčėnas. Visuomet juokauju, kad rašytojas turėtų numirti, kad taptų autoriumi, kurį mokykloje skaitytų ir kuriuo galėtų remtis abiturientas per egzaminą. Tai paradoksalus dalykas.
O jei rimtai, programoje turėtų būti daugiau šiuolaikinės literatūros. Reikia tikėtis, kad šios problemos bus pradėtos spręsti, jei bus patvirtintos šiuo metu svarstomos bendrojo ugdymo programos. Ten yra alternatyvų, tad gyvųjų autorių turėtų padaugėti.
– Iš to vaikino pajutau tokią nuoskaudą, kad susidaro įspūdis, kad literatūra, išvis skaitymas – tai seniai išmirę dinozaurai.
– Taip. Todėl ir puoselėjame daug lūkesčių dėl atnaujinamos programos, nes joje atsiranda laisvė rinktis. O dabar vaikai išties įsivaizduoja, kad literatūrą kažkas kūrė labai seniai, tą pačią literatūrą skaitė jų seneliai, jų tėvai, o dabar skaito jie.
Ypač tai akivaizdu kalbant apie agrarinę kultūrą, kuri vaikams, tiesą pasakius, dažnai yra svetima. Manau, kad mums reikėtų pažiūrėti į pakitusį pasaulį ir prisiderinti, kad vaikas, išėjęs iš mokyklos, ne purtytųsi pagalvojęs apie knygas, o ieškotų, kokių jam paskaityti ir kaip literatūroje surasti atsakymus į jam kylančius klausimus.
– Šiemet buvo girdėti nuomonių, kad metų laikų tema pritempta, mat tai kone vieno kūrinio tema – K. Donelaičio „Metų“. Užsienio vaizdavimo temai kliuvo, mat pasiūlytas J. Savickis apie užsienį rašė tose novelėse, kurių mokykloje neskaitoma. Pernai tėvo vaizdavimas kritikuotas, mat mūsiškėje literatūroje šis motyvas ne toks ir stiprus. Kodėl taip nutinka?
– Reikėtų klausti tų, kurie temas galvoja. Bet paradoksas, kad literatūrinei temai pasiūlomos labai siauros formuluotės, pritaikytos iš esmės vienam autoriui, o egzaminas reikalauja lyginti du autorius pasirinktu aspektu.
Tai, tarkime, jei yra „Metų laikai literatūroje“ ir pasiūlytas K. Donelaitis, turi susirasti antrą autorių, su kuriuo būtų įmanoma lyginti. Manau, tai yra didžiulis egzamino temų autorių neapsižiūrėjimas, nes kyla labai daug problemų. Toks įspūdis, kad užduotys kuriamos ne tam, kad patikrintų, ką vaikas moka, o sugautų, kad galbūt kažkokios šalutinės temos jis yra neišnagrinėjęs. O ko ten mokytojas su vaiku nėra aptaręs? Neturėtų taip būti.
Mes, mokytojai, esame tokie patys šios situacijos įkaitai, kaip ir vaikai.
– Patyrę mokytojai neslepia, kad egzaminą galima išlaikyti gudrumu. Išsianalizavęs kelis pamatinius kūrinius skersai išilgai tikrai užčiuopsi motyvą, problemą, kurios atspindį įskaitysi vienoje iš keturių egzamino temų.
Vienas mano kalbintas abiturientas, kuris pelnė penkis šimtukus, tarp jų – ir už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, pasakojo K. Donelaičio „Metų“ audioknygą išklausęs keturis kartus, išsinagrinėjęs ir šį kūrinį pasitelkęs, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, neįtikėtinai, rašydamas temą „Ar menas gali paveikti tikrovę?“. Toks gudrumas yra pelningas? Tikslingas? Naudingas?
– Man atrodo, kad dabartinė egzamino struktūra dėkinga vaikui, kurio atmintis fotografinė. Kai dar taisydavau darbus, daug būdavo tų gerų, aukštos kokybės darbų, kur akivaizdu, kad vaikas skaitė daug kritikos, jo atmintis labai išlavinta, jis beveik pažodžiui perfrazuoja kritikų mintis, ir tu neturi prie ko prikibti, nes tos mintys yra brandžios, jos juk kritikų, o vaiko autentiškumo visiškai nėra – žmogus gerai išmokęs rašinių struktūrą, jo gera atmintis, jis atkartoja. Tuomet jo rezultatas yra labai geras.
Bet tai ne kritinis mąstymas, individualumas, o labai geras atminties išlavinimas. Taip neturėtų būti. Žinoma, jei vaikas ruošiasi tik egzaminui ir niekam daugiau, jei mokytojas jį ruošia tik egzaminui ir niekam daugiau, tai tuomet su tuo motyvuotu ir geros atminties vaiku yra labai paprasta – jis gali net nemėgti skaityti, jis techniškai atlieka darbą.
Deja, bet kol kas egzaminas yra naudingas tokiems vaikams.
Manau, kad mes turėtume kalbėti apie gilesnį literatūros supratimą, apie platesnį kultūrinį kontekstą, apie kritinį mąstymą, bandymą argumentuotai nagrinėti problemas ir siūlyti sprendimus. Manau, būtų galima (mokytojai turbūt pasipiktins) per egzaminą leisti ieškotis informacijos ir ją naudoti, mat ieškotis informacijos ne vikipedijoje taip pat yra įgūdis, ne visi vaikai jį turi, bet jo labai reikia. Manau, reikėtų žiūrėti, ko tam vaikeliui galėtų prireikti gyvenime.
– Galėtumėte išskirti labiausiai vykusias pastarojo dešimtmečio temas, kurios abiturientui atriša kūrybingumą, leidžia jaustis tvirtam dėl jų literatūrinio pagrindimo ir yra tiesiog įdomios?
– Man patiko praėjusių metų samprotavimo rašinio temos – „Ką viešiname, o ką pasiliekame sau?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas) ir „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“. Jos buvo palankios ir konteksto atžvilgiu, ir gana išsamios.
– Abiturientai po egzamino sakė tikėjęsi aktualijų temos, tarkime, apie karą, gretino su praėjusių metų anglų kalbos egzaminu, kur buvo tema apie pandemiją ir nuotolinį mokymą. Žinoma, lietuvių kalbos egzamino temos jau buvo sugalvotos prieš plataus masto karo Ukrainoje pradžią, bet kaip manote, galėtų būti aktualizuojamos rašinio temos?
– Galėtų. Žmonės paprastai juk skaito tą literatūrą, kuri jiems artima, kuri galėtų padėti atsakyti į egzistencinius klausimus, kylančius čia ir dabar. Taip turėtų būti idealiu atveju, kai kalbame apie idealų pasaulį ir idealią programą, kai vaikas mokomas atrasti atsakymus literatūroje, kultūroje ir mene. Tad man atrodo, kad temų sudarytojams derėtų būti gerokai lankstesniems ir reaguoti čia ir dabar.
– O kurie autoriai, jūsų akimis, nepagrįstai neįtraukiami į egzamino temas?
– Visi keturi užsienio autoriai. Visiškai nepagrįsta, kad jų nėra. Ir šiemet jie galėjo būti, tarkim, prie temos „Ar sunku išsilaisvinti iš stereotipų?“. Žinau, kad vaikai tais užsieniečiais ir rėmėsi. Dažnai tai yra vaikų mėgstamiausi autoriai, jie jiems atrodo aktualūs. Jei programoje turėtume daugiau užsienio autorių, man atrodo, turėtume ir daugiau abiturientų mėgstamų autorių. Nes ta literatūra dažnai brandi, kelianti daug egzistencinių klausimų ir iš esmės vaikams patinka, tik jai laiko nelieka vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje. Tada skubi išnagrinėti privalomus autorius, o papildomai literatūrai nelieka vietos.
Puoselėjame daug lūkesčių dėl atnaujinamos egzamino programos, tad turės keistis ir rašto temų formuluotės. Kadangi bus nedaug privalomų autorių, tai tikrai keisis ir formuluotės. Norisi tikėti, kad atsiras žmonių, kurie pasižiūrės į užduotis šiek tiek kitaip, kitu kampu.
– Jei būtų jūsų valia, kokias temas rašytų abiturientai kitais metais?
– Taip greitai suformuluoti yra sunku. Kai mes, mokytojai, formuluojame temas rašto darbams, mums tai būna ilgas ir kankinantis procesas. Bet, tarkime, H. Radauskas ir jo frazė „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ galėtų būti aktualu. Tai pirma, kas man ateina į galvą.
