Rašinys iš interneto (atsiųsta mokinio).
Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?
Kiekviena tauta turi savitą praeitį – istoriją, kuri išugdė žmonėms kultūrą, papročius, tradicijas, dvasines vertybes. Tačiau laikui bėgant atrodo, kad į tautos istoriją vis dažniau yra numojama ranka. Naujosios kartos nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi ir apskritai nebepaiso nusistovėjusių normų, vertybių. Vis dažniau ieškoma naujo ir tautos praeitis, istorija tampa tarsi pamiršta. Todėl kyla klausimas , kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?
Pirmiausia, kiekvienam žmogui turėtų būti svarbu jo kilmė, tautos istorija. Kaip prieš kelis šimtmečius žmonės gyveno ir dirbo? Kokia kalba kalbėjo? Kokia visuomenės santvarka vyravo? Mes turime žinoti praeities faktus, kokie buvome praeityje. Apie tai rašė XVIII a. lietuvių poetas, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis kūrinyje „Metai“. Kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą reprezentuoja būrai. Būrai skirstomi į du tipus „Viežlybieji“ – teigiami, „Viežlybųjų“ būrų gyvenimu, jų lūpomis autorius moko, kaip reikia dirbti ir gyventi. „Nenaudėliai“ – neigiami, „Nenaudėliai“ yra girtuokliai, triukšmadariai, tinginiai ir dėl to nuskurdėliai. Atskleidžiamas žmogaus santykis su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai su ponais, pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Visi būrai vaizduojami sudėtingomis baudžiavinių darbų ir santykių sąlygomis. Alkani, nuskurdę būrai per dienas triūsia dvaro laukose, kenčia žiaurią prievartą ir smurtą. Būrų buitis pasibaisėtina: skurdūs namai, prasti drabužiai ir valgis. Ypač nuskurdę „Nenaudėliaiׅ“ būrai. Kristijonas Donelaitis parodo, kaip gyveno žmonės, ką dirbo, kokia buvo visuomenė. Tokie dalykai priverčia susimąstyti apie praeitį ir kaip mes gerai gyvename.
Praeitis – tai istorija, o istorija yra labai svarbi žmogui. „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Iš istorijos žmogus gali daug ką sužinoti. Kokius sunkumus patyrė žmonės, privertė susimąstyti perskaitytas XX a. pirmos pusės, lietuvių literatūros klasiko, plataus talento, poeto prozininko Balio Sruogos kūrinys „Dievų miškas“. Tai memuarinis kūrinys apie trėmimus į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius vaizduoja visą žmogaus naikinimo sistemą. Parodė vadovus, sargybinius ir pačius kalinius. Visus kankinimo metodus, kurie buvo be galo žiaurūs. Į visą tai buvo žiūrima be gailesčio su ironija. „Dievų miškas“ atsklaidė hitlerinės priverčiamojo darbo stovyklos tikrove. Kaip žmonės buvo išnaudojami, daug kas ir nebegrįžo namo. Bet kiekvienas ten buvęs turėjo tikėjimą ir vilti ,kad viskas baigsi ir galės grįžti namo. Ta viltis ir tikėjimas davė stiprybės. Tai parodė, kokį žiaurių ir sunkų laikotarpį gavo išgyventi žmonės, šis įvykis puikus pavyzdys ateities kartomos, kad ir kokia situacija bebūtų vis tiek reikia turėti viltį ir tikėjimą. Taigi, kiekvienas žmogus turėtų domėtis praeitimi, nes tokių įvykių negalime nežinoti. Gerai, kad yra kūrinių, kurie mums primena apie praeitį ir išgyventą siaubą. Butų gerai kad nei vienai tautai nebereikėtų išgyventi tokios žiaurios patirties ar kažko panašaus.
Tautos praeitis yra svarbi norint išlaikyti tautos identitetą. „Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos“ yra pasakęs Konstantinas Ušinskis . Jau renesanso laikais žmonės suvokė svarbą dalyvauti kuriant tautos kultūrą. Vienas iš tokių žmonių buvo ir rašytojas Mikalojus Daukša XVI a. pabaigoje lenkiškai parašęs „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tuometinėje LDK, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, visuomenėje sparčiai plito lenkėjimas, tad renesanso epochos ir kontrreformacijos įkvėptas rašytojas jautė pareigą užkirsti kelią šiam, grėsmę tautos išlikimui keliančiam, procesui. Mikalojus Daukša savo kūrinyje smerkė lenkėjančią visuomenę, apleidusią ir išsižadėjusią savos kalbos. Mikalojaus Daukšos „ Prakalboje“ taip pat pirmą kartą buvo įvardyta ir tautos samprata, kuri apibrėžė, jog tautą sudaro trys įgimti dalykai: tėvų žemės, papročiai ir kalba, o būtent prigimtis ir labiausiai suartina žmogų su tauta. Anot autoriaus, žmogus gerbiantis bei neišsižadantis savo prigimties, puoselėja santaiką, vienybę, bei gerovę. Taigi, atsigręždami į praeityje susiformavusią tautos sampratą, žmonės suvokia, kas juos skiria nuo kitų tautų ir geba išlaikyti savo tautos identitetą.
Apibendrindamas galiu teigti, jog kiekviena tauta turi garbingą praeitį, kuri svarbi dabarčiai.
Be praeities įvykių, neturėtume to, ką turime dabar. Žinodami savo tautos istoriją ir domėdamiesi
jos praeitimi – mes parodome tautai didžiulę pagarbą ir meilę.
