Rašinys iš interneto (atsiųstas mokinės, 10 kl.).
Kas svarbiau mylėti, ar būti mylimam?
Meilė – vienas iš nepaaiškinamų dalykų mūsų pasaulyje. Dar vaikystėje žinojome, kad meilė yra pats tyriausias, kilniausias ir gražiausias jausmas. Žmogus yra sukurtas mylėti. Neįsivaizduoju žmogaus gyvenimo be meilės, manau, kad būti be meilės – tas pats kaip augalui skursti be saulės ir vandens. Šitas tyras jausmas yra didingesnė nei bet kuri kita dvasinė dovana. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo lyties ir socialinio statuso, nori būti laimingas, mylėti ir būti mylimas. Deja, ne kiekvienam tai pavyksta, nes dažnai būna taip, kad arba mes mylime, arba myli mus. Dėl to, nesąmoningai kyla klausimas: kas vis dėlto geriau – mylėti ar būti mylimam?
Visais laikais žmonės bandė suprasti kas yra svarbiau. Vieni manė, kad svarbu mylėti pačiam, nors ir platoniškai. Kiti mąstė, kad tik jaučiant kito meilę galima priimti svarbius sprendimus, išspręsti vidinius konfliktus, o be meilės, laukia vidinio žmogaus ir pasaulio kančia. Artimo meilė žmogui padeda sunaikinti priešpriešą tarp proto ir širdies balso. Visi žinome apie tragišką, bet romantišką anglų rašytojo Viljamo Šekspyro kūrinį ,,Romeo ir Džuljeta“. Ši istorija patinka ne visiems. Mes tikimės ir norime laimingos šios meilės pabaigos. Tačiau, Šekspyras mums pateikė kitokio pobūdžio istoriją. Jis priminė realybę, kad gyvenimas ne visada baigiasi taip, kaip mes norime. Romeo ir Džuljetos istorija yra apie du įsimylėjėlius, kurie klausė savo širdžių, o ne tai, ko reikalavo aplinkybės. Nors abiejų tėvai buvo prieš jų meile, jiems svarbiau buvo jų jausmai nei būti mylimiems tėvų „Tai liūdna. Meilė atrodo kaip gražus dalykas, bet iš tikrųjų ji yra labai šiurkšti, kai ją patiri“, rašė Viljamas Šekspyras. Šiandieninėje kartoje Romeo ir Džuljetą galime palyginti su dviem pernelyg emocingais paaugliais, susiduriančiais su pirmąja meile. „Romeo ir Džuljetos“ istorija laikoma pirmąja renesanso epochos istorija, kuri atvėrė žmonėms akis apie tikros meilės prasmę ir tai, ką ji daro žmonijai. Nepaisant to, kad tai tragiška meilės istorija. Iš šios nelaimingos meilės galime suprasti, kad mylėti kita yra svarbiau nei būti mylimam pačiam.
O ar lengva būti mylimam nemylint? Žinoma, kad sunku. Negalėdama atsakyti mylimam žmogui tuo pačiu, sugalvoji aibes pretekstų, kad tik nereikėtų būti kartu. Kartu jauti didelę baimę, kad gali įžeisti žmogų, įskaudinti jo jausmus. Tai – sunkus išbandymas. Tikriausiai tokioje situacijoje sąžiningiausia būtų pasakyti teisybę ir išeiti. Bet juk taip baisu vėl likti vienam, be dėmesio. Kartais mums tiesiog atrodo, kad mes tik leidžiame save mylėti, o praradę žmogų, suprantame ir gailimės, kad nepažinome jo meilės jausmo. Tokia meilė atsiskleidžia lietuvių ir švedų rašytojo Igno Šeiniaus kūrinyje ,,Kuprelis.“ Kuprelis – neeilinė, jautri asmenybė. Ir ši trapi siela įsimyli gražuolę Gundę. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis, keliantis malonų sutrikimą ir nerimą Kuprelio sąmonėje. Švelnūs jausmai Gundei perauga į didžiulę, tyrą, galingą, viską užgožiančią meilę, kuri sukrečia Kuprelį iki sielos gelmių, suvirpina slapčiausias jo širdies stygas, kurios suskamba nuostabiausiais ir spalvingiausiais muzikos akordais… Kuprelis pasijunta bejėgis užgniaužti šį stulbinančiai galingą jausmų protrūkį ir stengiasi padaryti viską, kad mylimoji atsakytų jam tuo pačiu. Štai kodėl taip stipriai sužeidžia Olesiaus širdį Gundės išdavystė, palikdama ten gilią kraujuojančią žaizdą, kurios nepajėgia užgydyti negailestingai slenkantys metai. Kuprelis atsidūsta: “Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Iš šių žodžių dvelkia beribis ilgesys, apmaudas, nusivylimas ir didžiulis skausmas. Meilė – tai varomoji jėga, kuri verčia mus judėti į priekį. Jeigu pasaulyje nebūtų meilės – nebūtų nieko. Tačiau meilė taip pat gali labai įskaudinti. Žinojimas, kad žmogus kuriam jauti jausmus ir atrodo galėtum viska dėl jo padaryti, nieko nejaučia tau žudo iš vidaus. Meilė – gražus, nepakartojamas, bet kartu ir sunkus dalykas.
Apibendrinant galima teigti, kad meilei reikia abipusių jausmų. Jeigu mylėsi be atsako, būsi įskaudintas ir bejėgis, o negalėdamas kitam žmogui atsakyti tais pačiais jausmais, jausiesi kaip blogas, bejausmis žmogus. Tik jaučiant tą nuostabų jausmą ir žinant, kad tave myli, galėsi įveikti visus gyvenimo sunkumus. Meilė yra gyva tik tuomet, kai ją puoselėjame iš visos širdies. Rūpinamės tais žmonėmis, kuriuos mylime. Sugebame pamatyti kitą tokį, koks jis yra. Aišku ir abipusei meilėje bus sunkumu, bet jeigu tai tikra meilė viskas yra įveikiama. Kaip Levas Tolstojus yra sakęs ,, Abipusė meilė tarp žmonių yra pagrindinis žmogiškojo gyvenimo dėsnis“.
