Rašinys iš interneto (atsiųstas mokinės (10 kl.)).
Ar mylintis žmogus yra laimingas?
Laimė – tai yra teigiama emocija, pasireiškianti įvairias jausmais: pasitenkinimu, ramybe, džiaugsmu. Mylintis žmogus dažniausiai tai patiria. Bet būna ir kitaip. „Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos. Tai meilę apibendrinantys žodžiai iš Biblijos. Jie parodo, kad meilė suteikia stiprybės, įkvepia kilniems poelgiams, kuriems nebaisūs didžiausi iššūkiai bei gresiančios pasekmės. Tačiau ši vertybė nesitaiksto su nedorybėmis – savanaudiškumu, išpuikimu. Meilė – tarsi tiltas pasiekti laimę… Mylėti, būti mylimam, vadinasi, būti laimingam… Ar galima tarp šių dviejų vertybių dėti lygybės ženklą? Turbūt tai klausimai, į kuriuos vienareikšmiško atsakymo nėra. Pasirinkau šią temą norėdama išsakyti savo nuomonę.
Apie meilę yra sukurta gražių mitų, parašyta daug kūrinių, pastatyta nemažai kino filmų. Ypač man įsiminė Rūtos Šepetys kūrinys „Tarp pilkų debesų“, pagal kurį yra pastatytas ir kino filmas tuo pačiu pavadinimu. Ten rodoma, kokia didelė yra meilė šeimai, tėvynei. Būtent šis jausmas veikėjus įkvepia kilniems poelgiams. Nebaisūs tampa net didžiausi iššūkiai bei gresiantys pavojai. Šiame kūrinyje vienos mergaitės, pagrindinės veikėjos ( jos vardas Lina ) šeima buvo ištremta į Sibirą, o tėtis nežinia kur… Ji negalėjo atplėšti gauto laiško viena, ji norėjo tai padaryt kartu su savo tėčiu, kuris lėmė jos patekimą į dailės mokyklą. Linos gyvenime liko tik brolis ir mama. Mama taip pat rodo labai didžiulę meilę, rūpestį savo vaikams iki pat savo mirties. Kai Lina praranda ir savo mamą, ji lieka tik su savo broliuku, kuriems po ilgo vargo Sibire pavyksta išsikapstyti ir grįžti atgal į savo namus. Pagalvojus apie šių laikų žmones, apie jų gyvenimą, fizinę ir psichologinę ištvermę, galima pasakyti, kad tokių žmonių gali net nesurasti. Ypač tokių žmonių kaip Lina, jos brolis ir mama. Jeigu taip nutiktų šiais laikais kaip kad nutiko kadaise, manau, nemažai žmonių būtų pasidavę ir ne kovoję dėl savo tėvynės. Daug žmonių dabar nevertina, kas yra svarbu ir kilnu. Žmonės turėtų susimąstyti, kas iš tikro reiškia mylėti savo tėvynę ir ką reiškia būti laimingam, kai ją myli.
Meilė ne visada būna laiminga. Kartais reikia patirti skaudžių momentų, kuriuos yra sunku išgyventi. Bet kai išgyveni tą laikotarpį, tada viskas pasisuka savais keliais. Būna, kad meilė išlieka ta pati, jei ištaisai savo klaidas ir tada gali būti laimingas, mylimas ir mylintis. Kitas atvejis būna, kai dviejų žmonių keliai išsiskiria, ir tada jie ieško meilės kitur. Meilės būta visokios. Pavyzdžiui, savimyla. Apie savęs mylėjimą yra plėtojama ir graikų mituose. Graikų mite „Narcizas“ pasakojama apie savimylą Narcizą, kuris myli tik save. Mylėdamas save jis jaučiasi laimingesnis negu mylėdamas kažką kitą. Save aukština, kalba tik apie save, koks jis yra gražus, nuostabus. Jam nereikia niekieno meilės, jam gera gyventi vienam. Bet savimyla ir jutimas, kad esi laimingas, kartais gali nuvesti nelaimingu keliu. Savęs mylėjimas ne visada gali patikti kitiems. Taip elgdamasis gali sudaužyti kieno nors širdį ir dėl to gali nukentėti pats. Taip atsitiko ir Narcizui – jis sudaužė keletui nimfų širdis. Jos labai norėjo, kad Narcizas pamiltų kažkurią iš jų, nes jis iš tikro buvo gražus ir pritraukiantis merginų akis. Bet šis visoms atsispyrė, nė viena iš nimfų jam tiek nepatiko taip, kiek jis pats sau. Galiausiai dėl jo savi mylės jis gavo atpildą. Nimfos pasakė viską Afroditei. Tai sužinojusi, deivė labai supyko ir nusprendė skirti jam bausmę. Bausmė žiauri – – mirties bausmė. Netekęs visų savo jėgų Narcizas mirė… Nimfos liūdėjo, verkė. Narcizui mirus nimfos jam paruošė kapą, bet atėjusios į tą vietą, kur Narcizas mirė, jo ten nerado, rado tik gražią gėlę, tokio pat gražumo, kaip kad Narcizas buvo. Galiu pasakyti, kad ir dabartiniame pasaulyje yra žmonių narcizų, kurie myli tik save, rūpinasi savimi daugiau negu kažkuo kitu. Daugumai yra sunku suprasti tą narciziškumą, o kiti tai supranta ir priima teigiamai. Man asmeniškai atrodo, kad tokių žmonių neturėtų būti. Nesuprantu, kaip visą gyvenimą gali nugyventi pats vienas ir žiūrėdamas tik į save. Tikras gyvenimas, ko gero, yra tada, kai dėmesį rodai ne vien sau, bet ir kitam. Mano nuomone, mylintis žmogus yra laimingas tada, kai jis turi išsikėlęs kažkokį tikslą savo gyvenime. Kiekvieno tikslas gali būti skirtingas. Jeigu kažką myli ir tu jauti, kad tokią pačią meilę jaučia kas nors tau, tai tada tikrai gali jaustis laimingas. Žinoma, pats geriausias variantas, kai kažką labai mylėdamas ir jausdamasis mylimas, bent dalelę meilės atiduotum kitam žmogui ir suteiktum jam begalinį džiaugsmą.
Mano nuomone, tarp meilės ir laimės galime dėti lygybės ženklą. Jeigu myli kažką, jei darai dėl to kažką svarbaus, tai ir esi laimingas. Meilė lygi laimei. Ir visai nesvarbu, kokia ta laimė. Ji kiekvienam žmogui vis kitokia. Laimingam būti galima ir nebūtinai kažką mylint. Gali būti laimingas dėl kitų priežasčių, bet tai retas atvejis. Kiekvieno žmogaus tikslas turbūt yra sukurti šeimą, nugyventi gražų gyvenimą, palikti kažką po savęs.. Taigi kiekvienas žmogus yra unikalus, turintis savo nuomonę, kiekvienas skirtingai jaučia ir supranta meilę, tuo pačiu ir laimę.
