Triukšmą sukėlusios literatūros programos atnaujintojai skelbia revoliuciją: siūlo laisvę ir įrašo Vonneguto, Grasso pavardes

Daug aistrų sukėlusios lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos projektas artėja prie rengimo pabaigos. Kol kas tikslių detalių, kaip atrodys programa, kokie rašytojai joje minimi, jos kūrėjai neatskleidžia, tačiau sako, kad mokytojai galės rinktis ir Kurtą Vonnegutą, Günterį Grassą ar Jorge Luisą Borgesą.

Lapkritį atsinaujinusi rengėjų komanda su nauja vadove literatūrologe Žydrone Kolevinskiene priešakyje sako, kad keičiasi šios programos koncepcija – siekta, kad būtų kuo mažiau suvaržymų mokytojams, kad jie patys galėtų kūrybiškai laikyti mokymo vadeles.

Programos atnaujintojai siūlo mažinti kūrinių kiekį ir leisti mokytojams patiems juos rinktis.

LRT.lt primena, kad pernai pedagoginė bendruomenė pasipiktino paviešintu atnaujinamos 11-okų ir 12-okų lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto turiniu.

Projekte iš privalomų vidurinio ugdymo autorių sąrašo buvo išbraukti visi keturi ten iki tol buvę užsienio rašytojai. Williamas Shakespeare`as, Johannas Wolfgangas Goethe`ė, Albert`as Camus, Franzas Kafka pasitraukė į rekomenduojamųjų grafą.

Tiesa, tuomet pedagoginė bendruomenė pabrėžė, kad tie keturi autoriai tik žiedlapiai, o esminė bėda – nėra koncepcijos, ko mes siekiame vaikus išmokyti, kam parengti.

– Kokios būklės dabar lietuvių literatūros programos projektas?LRT.lt paklausė Ž. Kolevinskienės.

– Jau sutarta dėl pačios programos koncepcijos, sakyčiau, kad jau sutarėme ir dėl autorių, privalomų autorių, kurie vis dėlto lieka tie keli branduoliniai. Taip pat sutarėme dėl kai kurių pasirenkamųjų – mokytojams pateiksime tam tikras rekomendacijas.

Vasario pradžioje ketiname projektą parodyti mokytojų asociacijoms, Literatūros tarybai prie Kultūros ministerijos, lauksime jų pasiūlymų. O vasario pabaigoje projektas bus viešinamas.

Koks tų keturių užsienio autorių likimas?

– Pasaulio literatūros bus labai daug. Mokytojas galės pasirinkti. Bet noriu pasakyti, kad mes šiek tiek keitėme ir programos koncepciją.

Šiuo metu nelabai norėčiau įvardyti konkrečių autorių, nes programa dar nebaigta rengti. Vis dėlto mūsų grupė po to įvykusio dalyko, apie ką mes visi žinome, lapkričio pabaigoje atėjo dirbti ne kad sugrąžintų keturis autorius, kurie buvo išbraukti. Mūsų grupė iš tikrųjų atnaujina programą keisdama pačią koncepciją. Nebelieka jokių nagrinėjimo aspektų, kurie buvo anksčiau pateiktoje programoje. Kaip nagrinėti kūrinį, kokiais aspektais, siūlysime patiems mokytojams apsispręsti.

– Bet privalomų ir rekomenduojamų analizuoti autorių sąrašas išliks?

– Mes nepateikiame jokių baigtinių sąrašų. Tai yra atviri sąrašai. Lieka keli privalomi autoriai. Tie autoriai, kurie formuoja mūsų kolektyvinę tapatybę, kurie yra svarbūs Lietuvos literatūros istorijai. Tie keli autoriai lieka, tai yra suprantama ir taip yra daugelio šalių literatūrose. Taip pat yra labai daug pasirinkimų mokytojams ir mokiniams.

– Kokie tie autoriai?

– Tai ir Lietuvos, ir užsienio autoriai.

– Kiek jų?

– Nesuderinusi su grupe, negaliu to pasakyti. Pasakyčiau vieną skaičių, bet jis gali dar keistis, tad tai būtų netikslus skaičius.

– Bet kokios tų privalomų autorių pavardės?

– Labai įvairios. Jei žiūrėtume į dvyliktą klasę, tarp jų būtų Kazys Binkis, Balys Sruoga. O visa kita – daug pasirinkimų. Mes siūlome tematiką – tarkime, katastrofų literatūra, o mokytojas gali rinktis, kiek ir kokių kūrinių mokiniai skaitys šia tema.

– Kokius autorius, tarkime, savo minimai katastrofų literatūrai siūlote?

– Daug jų yra. Pavyzdžiui, galima paminėti ir A. Camus, ir Aleksandrą Solženyciną. Ir tą patį Kurtą Vonnegutą – „Skerdykla Nr. 5“.

Sąrašas tikrai nėra baigtinis. Ir jį konstruos mokytojas.

– Sakėte, kad nebenurodysite mokytojams nagrinėjimo aspektų. Jei teisingai suprantu, duodami Maironį, nenurodysite, kad jį reikia nagrinėti liūdesio dėl tėvynės tema?

– Taip, lieka tik autorius ir jo kūryba. Iš pradžių buvo mintis palikti tik autorius nenurodant kūrinių, bet lyg palengvindami darbą kai kuriems mokytojams ir mokiniams nurodome kūrinius, kurie labiau tiktų. Bet, kartoju, nagrinėjimo aspektų programoje nebus nurodoma.

– Ankstesnioji darbo grupė ketino atsisakyti dalies senosios literatūros autorių vidurinio ugdymo koncentre – Martyno Mažvydo ir Mikalojaus Daukšos. Taip pat iš privalomų planuota atsisakyti Jurgio Kunčino „Tūlos“. Sugrąžinti Žemaitę. Jūsų programoje tokios rokiruotės lieka?

– Dirbdami mes nedarome rokiruočių. Mes atnaujiname ir keičiame koncepciją. Atvira programa nėra rokiruotė, iš vienur perkeliant kitur. Jei sakome, kad yra pasirinkimas, tai, kalbėdami apie šiuolaikinę lietuvių prozą, sakome, kad mokytojai gali rinktis skaityti ir J. Kunčiną, ir Ričardą Gavelį, ir Danutę Kalinauskaitę. Gali skaityti tik Gavelį, gali skaityti tik Kunčiną. Tu tiesiog gali skaityti tiek, kiek telpi su ugdymo planu ir atsižvelgdamas į konkrečią klasę.

– Ko sieksite šia programa?

– Pirmiausia siekiame skatinti ilgąjį skaitymą – atidųjį, įdėmųjį. Ir pereiti prie literatūros mokymo kokybės. Ne vienus metus buvo kalbama, kad perkrautas turinys nelemia skaitymo malonumo, nelemia skaitymo ir analizės kokybės.

Kitas dalykas – tame laisvame, atvirame sąraše mokytojas matys, kad gali lyginti Lietuvos autorius su pasaulio literatūra, kad mes esame integrali pasaulio, Europos literatūros dalis.

– Ar yra autorių tame atvirame sąraše, kurie galimai nustebins ne tik mokytojus, bet ir visus visuomenės atstovus, kuriems rūpi lietuvių literatūros programa?

– Atsiranda ir K. Vonnegutas, ir G. Grassas, ir Umberto Eco, ir Wislawa Szymborska, ir J. L. Borgesas. O gal ir dar kitų, kuriuos mokytojai atras patys.

– Jei nebus nurodoma nagrinėjimo aspektų, net autorių sąrašas nebus griežtas, ar nebus paspęsti spąstai mokytojams ir mokiniams, o kaip egzaminui rengtis?

– Mokytojai visuomet aiškiai sakė, kad nagrinėjimo aspektai juos įspraudžia į rėmus. Tad mokytojų balsą išgirdome.

Be to, spąstai negali būti spendžiami, nes mes dirbame su vertinimo grupe. Kartu yra kalbama ir apie brandos egzaminą. Mes žinome, kad egzamino modelis keisis. Mūsų tikslas ir buvo, kad neliktų brandos egzamino programos. Kad mokiniai baigiamajame rašinyje galėtų rašyti tai, ką jie skaitė.

– Pradėdama vadovauti programos rengimo grupei, patekote į įkaitusį katilą, teko turbūt ir vidines aistras malšinti. Kaip pavyko sustyguoti darbą, kad emocijos neimtų viršaus?

– Taip intensyviai programos nėra kuriamos. Puikiai supratome, kad turime minimaliai laiko ir iš mūsų maksimaliai reikalaujama. Pradėję dirbti lapkričio pabaigoje, gruodį pirmiausia grįžome prie literatūrinio ugdymo ir apskritai lietuvių kalbos ir literatūros programos tikslo, uždavinių. Pradėjome nuo pat pradžios. Peržiūrėjome ir ankstesnės grupės darbus, pasidalijome tuo, kaip įsivaizduojame programą.

Turiu pasidžiaugti, kad per šiek tiek daugiau nei mėnesį mūsų grupei pavyko sutarti dėl vidurinio ugdymo koncepcijos.

– Tuomet, kai ėmėtės vadovauti grupei, sakėte, kad ateina naujų žmonių kurti programos, bet lieka ir senieji. Taip ir yra?

– Patikslinsiu, kad mūsų grupės užduotis buvo dirbti su literatūros programa. Naujoji grupė dirbo su literatūros programa. Senoji grupė dirba daugiau su kalbos dalimi, pasiekimų vertinimais.

Nijolė Toleikytė, Inga Vidugirytė-Pakerienė, Mindaugas Kvietkauskas, Viktorija Šeina ir aš gruodį ir pusę sausio dirbome su literatūros programa. To iš mūsų ir buvo tikimasi.

Šileris: visiškas Kalėdų stebuklas

Pirmadienį Nacionalinė švietimo agentūra, kurios paskirta rengėjų grupė kuria vidurinio ugdymo lietuvių literatūros ugdymo programą, išplatino pranešimą, jame skelbia, kad
programos atnaujintojai siūlo mažinti kūrinių kiekį ir leisti mokytojams patiems juos rinktis.

„Pagaliau puikios žinios dėl literatūros programos! Tiek puikios, kad lieka tik atsisėsti, loštelti, švilptelti, nes dar prieš pusę metų už panašų scenarijų lipdytos maištininkų ir tautos priešų etiketės“, – savo nuomonę socialiniame tinkle išsakė internetinės bibliotekos vaikams ir jaunimui „Vyturys“ vadovas Arūnas Šileris.

Jis pasidalijo, kad jam labiausiai įstrigo:

„– Aiškus pasakymas, kad mokykla turi rengti ne literatūrologus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko čia ypatingo, bet pastaruosius šešerius metus stebint, kaip iš mokinių norima padaryti senosios lietuvių literatūros specialistus, šio pasakymo tiesumas ir aiškumas yra labai reikšmingas.

– Mažiau „privalomų autorių“, daugiau dėmesio „lėtam skaitymui, įdėmiam kūrinio nagrinėjimui iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių“. Skryblius kyla vien už lėto (gal patikslinčiau – gilaus) skaitymo termino paminėjimą, nes pagaliau atsiremta ne į trafaretinius šūkius, kurių, tikiu, programos preambulėje dar liks, bet į solidų mokslinį pagrindą turinčias sąvokas.

– Galimybė rinktis iš „kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių“. Visiškas Kalėdų stebuklas! Nuo Strazdelio iki Tokarczuk! Prieš porą metų kritikuodamas žagrines olimpiados užduotis sakiau, įsivaizduokit, kas būtų, jei galėtume pasakyti – mokykloje nagrinėjam nobelistus (užfiksuota LRT archyvuose;)). Idėjos po vieną nevaikšto ir panašu, kad ši svajonė artėja.

– Pabaigai „bombonkė bombikė“: „Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti.“ Pagaliau pasakyta tai, kas ne vienam buvo ant liežuvio galo. Užtenka mokytoją ir vaikus vedžiot už pavadėlio. Štai jums laisvė, o su ja ir atsakomybė! Tikras žingsnis tikro prestižo link.

Neįtikėtina, kad tokioje programoje gal atsiras vietos ir Charlesui Bukowskiui (nugi beveik lietuvis!). Pamokose panagrinėti „Arklienos kumpį“ būtų kažkas tokio!“

Grigaitis: viliuosi, kad vizija virs puikia nauja literatūros ugdymo programa

Savo nuomonę išsakė ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis.

„Nauja programos vizija yra labai puiki. Ji visiškai atitinka kompetencijomis grįsto ugdymo sampratą: mažesnis autorių skaičius ir laisvė rinktis leis orientuotis į bazinius šiuolaikinius gebėjimus – skaityti, suprasti, parašyti ką nors suprantamo apie savo supratimą, susiformuoti savo nuomonę, galbūt net kritiškai reflektuoti šiuolaikinio pasaulio aktualijas. Iki šiol dėl per didelio autorių skaičiaus ir orientacijos į literatūros istoriją (perskaityti kuo daugiau nuo kuo seniau) šiuos gebėjimus buvo įmanoma ugdyti tik fragmentiškai ir nesistemingai, dabar jie turi galimybę tapti ugdymo centru. Meniškesnes sielas bus galima ugdyti ne taip akademiškai, akademiškesnes kiek tradiciškiau, o nei meniškas, nei akademiškas bent jau aprūpinti tais baziniais gebėjimais“, – mintimis dalijosi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

Tiesa, jis tikras, kad atnaujinama programa sulauks priekaištų.

„Nuogąstavimai ir priekaištai jau dabar skamba ausyse: per daug laisvės, mokytojai nesugebės. Galiu tik iš asmeninės patirties pareflektuoti: esu apkeliavęs nemažai Lietuvos, skaitęs seminarus įvairių regionų mokytojams ir turėčiau pastebėti, kad didžioji dauguma tų mokytojų tikrai nori tobulėti ir turi potencialo, bet kol kas buvo uždaryti vienos tiesos narve. Jeigu tik sistema leis jiems rinktis turinį, jeigu tik ji nešvaistys pinigų butaforiniams projektas (kaip kad „projekto kodas 09.4.2-esfa-v-715-02-0001, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų dalykinių kompetencijų tobulinimas“ – pasiruošimas dirbti pagal programas, kurių dar nėra) ir sukurs normalią kvalifikacijos kėlimo sistemą, tuomet viskas bus gerai“, – aiškino M. Grigaitis.

Jis tikras, kad nebūtini vienodi vadovėliai mokantis literatūros.

„Nebus vienodų vadovėlių? Ačiū Dievui! Kaip tik – bus galimybė leidykloms rodyti kūrybiškumą ir sukurti patį geriausią vadovėlį, rašyti juos laisvai, kūrybingai, pagal savo metodologines vizijas ir strategijas, atsiras galimybė gimti visiškai skirtingoms literatūros ugdymo metodologijoms ar net filosofijoms.

Trūks tekstų? Na, vadovėliuose niekada ir nebuvo pilnos apimties kūrinių. Be to, dabar, kai visa Lietuva vienu metu skaito tuos pačius tekstus, jų bibliotekose trūksta labai dažnai. Tad tiesiog reikės kūrybingai apgalvoti turinio skaitmeninimo procesus.

Puikiai suprantu, kad reikia šiek tiek atsargiau su tuo optimizmu, nes jau dabar slaptuose kanaluose rašomi įvairūs paktai ir nekrologai. Bet vis tiek viliuosi, kad šiandien pristatyta vizija virs puikia nauja literatūros ugdymo programa“, – viltimi pasidalijo M. Grigaitis.

Ministrė: grupė eina teisingu keliu

Kaip sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė eina teisingu keliu.

„Džiaugiuosi, kad kalbama apie mokytojų savarankiškumą ir jų galimybę spręsti, lanksčiau planuoti pamokas – patiems parinkti kūrinius.

Taip atveriama dar viena erdvė leidžianti skleistis mokytojo asmenybei, kūrybiškumui, sudominti ir paskatinti mokinius skaityti.

Nuolat girdime, kad mokiniai yra perkrauti, bėgdami paviršiumi nespėja įsigilinti, suprasti kūrinių. Pritariu požiūriui, kad ne perskaitytų knygų kiekis svarbiausia, o pažintos literatūros kokybė“, – savo požiūrį išsakė ministrė.

Straipsnio nuoroda:

Triukšmą sukėlusios literatūros programos atnaujintojai skelbia revoliuciją: siūlo laisvę ir įrašo Vonneguto, Grasso pavardes

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą