Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojai siūlo mažinti kūrinių skaičių ir leisti mokytojams patiems juos rinktis

Nacionalinės švietimo agentūros atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė baigia rengti 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programos projekto dalį. Pagrindinio ugdymo literatūros dalis taip pat keisis – integraliai su viduriniu ugdymu.

„Mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dabar galiojančios pagrindinio ir vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio prasme yra perkrautos. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn. Mūsų požiūriu, ne kiekybė, o kokybė lemia literatūrinio ugdymo sėkmę, todėl siūlome sumažinti privalomų kūrinių skaičių. Lėtasis skaitymas, įdėmus kūrinio nagrinėjimas iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių aktualizavimas šiuolaikinės kultūros ir visuomenės reiškinių kontekste, įtraukiant šiuolaikines medijas, – visa tai reikalauja laiko. Norime suteikti galimybę mokytojui ir mokiniui lanksčiau planuoti ugdymo procesą“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.

Norint išvengti perkrautos programos, tenka atsisakyti dalies anksčiau joje buvusių kūrinių, tačiau reikia susitarti dėl atrankos kriterijų. Mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms. Tik maža dalis mokinių taps literatūrologais, užtat visiems be išimties jau dabar tenka ir ateityje teks skaityti, o galbūt ir patiems rašyti įvairaus pobūdžio tekstus.

„Šiandien sunkiai galime prognozuoti, kokių žinių ir gebėjimų žaibiškai kintančiame pasaulyje šiandienos mokiniams prisireiks po dešimtmečio ar daugiau. Todėl ir orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – teigia Žydronė Kolevinskienė. Gebėdami nagrinėti įvairaus sudėtingumo literatūros ir kitų medijų kūrinius, ateityje mokiniai kritiškiau vertins informaciją viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, atpažins propagandą bei manipuliacijas.

Pasak programos atnaujintojų grupės, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys negali pradingti iš literatūros pamokų, nes jis sudaro svarbų kolektyvinės tapatybės dėmenį. „Mus vienija Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Maironio kūrinių skaitymo patirtis. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitų kultūrų mokinius. Dėl klasikų lituanistų bendruomenėje šiandien vargiai kyla ginčų, kur kas didesnė problema – ką daryti su likusiais autoriais ir kūriniais“, – aiškina Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė.

Ekspertai siūlo ne tik mažinti kūrinių skaičių, bet ir leisti mokytojams patiems rinktis iš kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių. Pagrindinis siekis – suteikti galimybę mokytojui literatūrinio ugdymo planą dėliotis atsižvelgiant į savo regiono, mokyklos, konkrečios klasės mokinių specifiką, gebėjimus ir poreikius, galimybę rinktis ir skaityti ne tik šiuolaikinę lietuvių literatūrą, bet ir pasaulio, Nobelio premijos laureatų kūrinius. Į konkrečius Lietuvos regionus orientuotas laisvas ir kūrybiškas programos papildymas leis mokiniams daugiau sužinoti, kokius pėdsakus literatūroje paliko istorija, kokie literatūros kūrėjai, kultūros šviesuliai gimė, gyveno, dirbo Lietuvos labui, skatins ieškoti šiuolaikiškų ugdymo būdų, bendrauti su kultūros įstaigomis ir vietos bendruomenėmis. Taip, ugdant kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo kompetencijas, dėmesys bus sutelktas į skaitytojo asmenybės formąvimą(si).

„Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti, – teigia Ž. Kolevinskienė. – Siūlome leisti mokytojams ir mokiniams patiems atrasti jiems svarbius, aktualius konkretaus kūrinio perskaitymo kodus, išbandyti ne vieną, bet kelias skaitymo strategijas. Reglamentavimo atsisakymas, galimybė rinktis kūrinius ir jų nagrinėjimo būdus sustiprintų mokinių ir mokytojų vidinę paskatą skaityti, išlaisvintų jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą išklausyti ir suprasti skirtingus požiūrius, reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ugdytis atvirumą ir empatiją“.

Skaitykite daugiau: 

Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojai siūlo mažinti kūrinių skaičių ir leisti mokytojams patiems juos rinktis

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą