Loreta Vaicekauskienė. Aš irgi buvau mokytoja, todėl paklausykit

Juokauju, ne todėl, bet gal kam nors bus įdomi universiteto žmogaus patirtis mokykloje. Nedidelė patirtis, bet galėjau pamatyti, kaip sistema veikia iš vidaus. Dirbau visiškai laisvomis rankomis, privačios mokyklos administracijos pakviesta kurti lietuvių kalbos pamokų turinį taip, kaip man atrodo prasmingiausia. Taigi – kokios išvados?

Nėra iš ko mokyti

Pirmasis mano nusivylimas buvo vadovėliai. Kliuvo pergrūdimas informacija, temų ir tekstų fragmentiškumas, neįkvėpė užduotys, dizainas dažnai atrodė baisus. Kita vertus, aš galėjau jų nenaudoti, o kiek mokytojų turi tokią prabangą? Vadovėliai sutaupo laiko, be to, jie paraidžiui kartoja programą, o programoje kiekvienas žingsnis apibrėžtas, į reglamentus įspraustas, lietuvių kalbos egzaminų vimpelais apkaišytas. Neabejoju, kad leidyklos (ir vadovėlių autoriai) sakys – mums surištos rankos, jei darytume kitaip – vadovėlio nepriimtų. Bet ar užklijuotos ir burnos?

Neseniai nuaidėjo skandalas, kad iš privalomosios mokyklinės literatūros sąrašo išbraukti „užsienio“ autoriai. Keturi tebuvo, nepaliko nė vieno. Ministrė parodė valią ir nušalino nuo sprendimo kelis švietimo bebrus.

Mano feisbukas džiūgavo, žmonės svajojo, ką kas įtrauktų į tą sąrašą, jei būtų jo(s) valia. O aš čia matau lokalią pergalę, kuri virs eiliniu pralaimėjimu, jei lietuvių švietėjai nepamatys sisteminės bėdos. Man atrodo bėda mąstyti apie mokyklinę lietuvių kalbą prievoliniais sąrašais. Sakot, be iš viršaus nuleisto nurodymo mokytojai nesupras ką skaityti? Sakot, mokinių per egzaminą nebus kaip įvertinti, jei jie – o siaube – savarankiškai interpretuotų savarankiškai perskaitytą kūrinį? Švietimo sistemos ribotumas neturi riboti jauno žmogaus išsilavinimo. Pažiūrėkit, kaip dirba kitur, reformuokit pagaliau lietuvių kalbos egzaminą ir pusė lietuviško švietimo bėdos išsispręs savaime. Liks mokyklos inercija, bet net ir su ja jau judėtume pirmyn. Kita pusė bėdos – aprūpinti mokytojus kokybiška skaitmenine medžiaga.

Labai trūksta skaitmeninės medžiagos

Įsivaizduokim scenarijų, kad privalomos literatūros nebėra, egzamino balas nebėra lemiamas, į diplomą įskaičiuojami paskutinių metų pažymių vidurkiai, yra rekomendacijos, yra laisvė mokytojams su mokiniais spręsti patiems. Dveji paskutiniai mokyklos metai panaudojami darbui, o ne beprotiškam šuoliavimui per dešimtis privalomų kūrinių, ne kalimui „teisingų“ interpretacijų „teisingo“ žanro rėmeliuose. Atsiranda profesionalų, kuriems tokia mokykla darosi patraukli. Pedagogikos diplomas nebūtinas, tik motyvacija ir kad suprastum vaikus. Mokytojai pasiūlo skaitymo džiaugsmą. Tampa įmanomas lėtasis ir gilusis skaitymas. Valstybinių mokyklų pamokos kai kur priartėja prie tarptautinio bakalaureato kokybės. Gimnazistai ruošiami universitetui.

Jei ši elementarybė kada nors pasieks lietuvišką švietimą, kaip pasiruošti? Ko jau vakar reikėjo savarankiškiems mokytojams, kurie turi administracijos paramą dirbti kitaip?

Reikia profesionalių skaitmeninių portalų su daug legalios dalykinės ir grožinės literatūros, tekstine, vaizdine, garsine, video medžiaga, pamokų idėjomis, užduotimis, surūšiuotos ir sudėliotos pagal įvairią tematinę logiką ir mokymo tikslus. Dabartinėms lietuviškoms svetainėms (vos kelios tėra) profesionalumo trūksta. Arba turinys nevykęs, arba nepanašu į skaitmeninį produktą XXI a. mokyklai. Toks pat vargas kaip lietuviški vadovėliai. Medžiagos mokytojams praktiškai nėra, tik „programiniai“ grožinės literatūros kūriniai ir tie nepatraukliais pdf.

Ką daryti, jei nori klasei pasiūlyti „neprograminį“ lietuvių literatūros kūrinį? Naują, šiuolaikinį? Verstinį? Kaip gauti keliasdešimt kopijų, jei paisai autorinių teisių? Pasirinkimas labai ribotas arba jokio.

Trūksta ir dalykinių tekstų, mokyklai specialiai parengtų, pagal amžių pritaikytų, paskaitoma kalba parašytų (arba įrašytų, nufilmuotų). Kultūriniai dienraščiai orientuojasi į kitą auditoriją, naujienų portalai kartais gera išeitis, bet kartais pritrūksta profesionalumo, kokio norėtųsi mokyklai. Plius dar sąlyga, kad būtų įdomu, kad skatintų pažinti kultūrinius ar socialinius reiškinius. Galų gale, pratintų prie dalykinės kalbos, analitinio, recenzijos ar publicistinio stiliaus, padėtų mokytis cituoti, nurodyti autorystę, dokumentuoti. Tokių labai trūksta. Tiksliau, lietuvių kalba trūksta.

Lietuviškai trūksta, angliškai – sočiai

Apie pasaulinę kultūrą ar socialines aktualijas įvairiausios medžiagos (tekstų, meno, filmų, animacijos, net paruoštų užduočių) apstu. Mes su mokiniais ir naudojom, padėjo dar anglų kalbos mokytoja. Pavyzdžiui, Anne Frank dienoraštį buvo gerai papildyti vaizdais iš virtualaus jos muziejaus Amsterdame. Williamo Goldingo „Musių valdovą“ – filmu (rež. Harry Hook, 1990) ir dokumentine istorija apie į negyvenamą salą iš tikrųjų pakliuvusius berniukus. Beje, visiškai priešinga istorija nei Goldingo.

Kalbant apie Shakespeare’ą, galima virtualiai pasivaikščioti po atkurtą jo teatrą – vienintelį Londono pastatą šiaudiniu stogu. Paklausyti Pink Floydų gitaristo Davido Gilmouro įdainuotų sonetų. „Romeo ir Džuljetos“ skaitymo kančią tobulai atpirks (arba neskaitymą kompensuos) paaugliams pritaikyta ir sušiuolaikinta režisieriaus Bazo Luhrmanno versija (1996), kur Romeo vaidina Leonardo DiCaprio.

Visas straipsnis:

Loreta Vaicekauskienė. Aš irgi buvau mokytoja, todėl paklausykit

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą