„Išrašyti šviesų vardą…“ Baigiantis V. Mačernio šimtmečio jubiliejaus metams

Jau baigiasi Vytauto Mačernio šimtmečio jubiliejaus metai. Turbūt Lietuvoje neliko bibliotekos, muziejaus, mokyklos, kur nebūtų įvykę šio poeto paminėjimų, jo gilios egzistencinės kūrybos skaitymų.

Aišku, kad jaunojo poeto kūrybą vertina visos kartos – vyriausieji jį mena kaip sovietų nepripažintą, ilgai jo kūrybą nusirašinėję iš slaptingų užrašų, jaunimas atrado V. Mačernį kaip jiems artimą – nerimstantį, ieškantį, kūrybingą ir įdomų jauną žmogų. Nors daug dalykų ir įvykių, susijusių su V. Mačerniu, šįmet yra ištyrinėta, paskelbta ir aprašyta, tačiau vis dar iškyla faktų, kuriuos būtų galima priminti.

Šį kartą tokį impulsą davė Julijos Saulienės laiškai, kurių ryšelį saugau savo namų epistolikos dėžėje. Tad kokie čia ryšiai su V. Mačerniu? Moters vyras leidėjas Vytautas Saulius 1947 m. Romoje išleido pirmąją V. Mačernio knygą „Vizijos“, kurioje buvo septynios „Vizijos“ ir trylika sonetų. Kas buvo Vytautas Saulius, kurį išties verta prisiminti? 

V. Saulius gimė 1915 m. Rygoje, 1920-aisiais su tėvais grįžo į Lietuvą, Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo istoriją, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau pasiekė Italiją, Romoje studijavo meną ir domėjosi knygų leidyba. Šioje šalyje jis ir prisiminė V. Mačernio kūrybą, jau Lietuvoje pažinojo šį poetą, buvo skaitęs jo eilėraščių.

1946–1947 m. V. Saulius kartu su dailininku Kazimieru Žoromskiu ir poetu Juozu Kėkštu gyveno Romoje, Lietuvos pasiuntinybėje, kur buvo globojami ponios Vincentos Lozoraitienės, diplomato Stasio Lozoraičio žmonos. Vyrai užsibrėžė išleisti V. Mačernio eilėraščius. Jie dar nežinojo, kas atsitiko jaunajam poetui, kaip jis žuvo, įtarė, galbūt jį pražudė brutali okupantų jėga… Deja, leidėjas V. Saulius neišduoda, iš kokių šaltinių gavo poeto kūrybos, tik savo tekste mini, kad kreipėsi į daug asmenų, bet jie neatsiliepė… 

Prisimindami V. Mačernio kūrybą, žinome, kad visiškai užbaigtu ciklu jis pats laikė „Vizijas“ ir jas, mašinėle atspausdintas, su įrašu padovanojo artimam bičiuliui rašytojui Pauliui Jurkui, kuris greičiausiai šią dovaną išsivežė pasitraukdamas į Vakarus. V. Saulius į „Vizijų“ knygą įtraukė du straipsnelius: vieną – „Palūžusi giesmė“, kuriame trumpai apžvelgė V. Mačernio gyvenimą, asmenį, kūrybą, įvertino „Vizijas“: „V. Mačernis baigė savo vientisinį poezijos kūrinį – „Vizijas“, kuris giliu idėjingumu bei subtiliai nauja formine išraiška, grynosios poezijos sferoj teikė naujų, etery skambančių muzikalinių vaizdų.“

Kitame tekste paminėjo rankraščių problemą, padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šio leidinio, ypač knygos dailininkui Vincui Petrui Aleksandravičiui, pastarasis jaunojo poeto eilėms sukūrė puikių grafikos darbų ir taip papuošė knygą.

V. Mačernio „Vizijas“ 1947 m. išleido Romos lietuvių centrinis komitetas. Taigi viso būrio žmonių pastangomis, inicijuojant V. Sauliui, buvo išleista pirmoji V. Mačernio knyga.

„Mes jaučiamės esą laimingi, galėdami Amžinajame Mieste mums prieinamomis raidėmis išrašyti šį šviesų vardą“, – savo žodyje prisipažino leidėjas V. Saulius.

Vėliau ši knyga tapo bibliografine retenybe. Tad, palikdami šį svarbų, šviesų V. Sauliaus darbą, dar pasekime jo gyvenimo kelią. 1949 m. V. Saulius išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Čikagoje. 1951 m. įsteigė knygų leidyklą „Terra“. Po metų šią leidyklą perdavė kitam asmeniui ir įkūrė „Litho Art Studio“ leidyklą su modernesne dizaino studija. Vėliau „Litho Art Studio“ įrangą perkėlė į „Draugo“ spaustuvę (kurį laiką čia ir dirbo), sumodernino jos techniką. Iš viso V. Saulius parengė ir išleido apie 50 leidinių. Šiam leidėjui buvo ypač svarbi leidžiamų knygų meninė ir estetinė kokybė. 

Kitas įvykis V. Saulių taip pat sieja su V. Mačerniu. 1961 m. Čikagoje buvo išleista V. Mačernio eilėraščių rinktinė „Poezija“ – tad šįmet yra šio leidinio šešiasdešimtmečio jubiliejus. Lietuvoje dar niekas negalėjo išleisti poeto kūrybos, nors tuojau po jo žūties sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė, kurios rankose buvo Vytauto rankraščių sąsiuviniai, ir artimas bičiulis Juozas Jurkus kaip ir bandė organizuoti knygos leidimą, bet nuo pirmojo žingsnio paaiškėjo, jog jokios galimybės nėra, geriau slėpti ir saugoti rankraščius, kad jų nenusavintų saugumas.

O štai Amerikoje susitelkė bičiulių būrys ir išleido jaunojo poeto kūrybos rinktinę, kurios sudarymu rūpinosi V. Mačernio universiteto laikų bendramokslis, artimas draugas Kazys Bradūnas. Jis rašė laiškus į Lietuvą poetui Eugenijui Matuzevičiui, prašė iš bičiulių surinkti kiek įmanoma daugiau Vytauto rankraščių ir siųsti juos Amerikon. Čia pagelbėjo ta situacija, kad V. Mačernis neslėpė savo kūrybos, parašęs eilėraštį, rodė jį draugams, leisdavo nusirašyti, tad nuorašų buvę bendramoksliai turėjo išties daug.

Taip pavyko surinkti didžiąją dalį V. Mačernio kūrybos. Knygai įvadinį straipsnį parašė kitas poeto artimas bičiulis, mokslo draugas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Knyga buvo išleista mecenato gydytojo Albino Šmulkščio lėšomis, išleido tuomet neseniai įkurtas „Į laisvę“ fondas, skirtas lietuviškai kultūrai remti. Čia vėl turime grįžti ir prisiminti leidėją V. Saulių. Jis dalyvavo šios V. Mačernio knygos leidybos darbe, matė, kokių puikių iliustracijų sukūrė dailininkas Paulius Augius-Augustinavičius, džiaugėsi, kad ši knyga turėtų būti puošni. Taip ir įvyko, knyga išėjo išties meniškai ir estetiškai ypatinga, solidi.

V. Saulius į amžinybę iškeliavo 1987 m. Čikagoje. Nekrologe apie šį žmogų buvo rašoma: „Vytautas Saulius yra vertas paminėjimo „Aiduose“ labiausiai dėl savo meilės grožiniam raštui. Jis juk ir meniškų knygų redaktorius, ir jų leidėjas. Vytautas Saulius buvo gana tylus, susimąstęs, lyg ir vienišas, neieškąs glaudžių draugysčių. Jo galvoje brendo kiti planai – leisti knygas. Vytautas Saulius buvo žmogus, kuriam už viską labiau rūpėjo grožinio rašto estetinis spausdinimas, ir tam tikslui jis aukojo gyvenimą. Šimtinėmis prenumeratomis jis rėmė ir „Aidus“. Susitikę Čikagoje, dažniausiai kalbėdavom apie žurnalą, jo leidybą ir išeivijos spaudą. Tai buvo jo mieliausia tematika. Tokį idealistą žmogų malonu buvo pažinti žemiškoje kelionėje ir pagarbiai prisiminti iškeliavusį į kitą pasaulį. Velioniui spaudos darbuose ištikimai talkino žmona – Julija Vailokaitytė-Sauliuvienė.“ 

Tad dabar laikas grįžti prie laiškų, kuriuos saugau. Leidėjo V. Sauliaus žmona Julija Sauliuvienė (1927–1995) vartojo trumpesnį pavardės variantą – Julija Saulienė arba tiesiog Saulius. Ši moteris buvo verta savo vyro. Ji gimė Kaune, mokslus baigė pasitraukusi į Vakarus, Čikagoje įgijo socialinio darbo magistro laipsnį, šioje srityje visą gyvenimą aktyviai darbavosi, ėjo svarbias pareigas: dirbo labdaros organizacijoje „Lietuvos dukterys“, nuo 1980 m. – jos seniūnė, buvo Imigrantų tarybos socialinės globos viršininkė, 1990-aisiais su kitais įsteigė labdaros „Lietuvos vaikų viltis“ organizaciją, taip pat įkūrė Čikagos „Carito“ talkos būrelį, kuriam vadovavo. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje, nuo 1988 m. – Socialinių reikalų tarybos narė. 

Atrodytų, kad moteris apsikrovusi visokiais sudėtingos veiklos rūpesčiais, tačiau niekada nenutolo nuo vyro kultūrinės leidybinės veiklos, žinojo jo kiekvieną leidžiamą knygą, kuo pajėgdama talkino. Ir štai tik vieni metai buvo praėję nuo vyro mirties, o ponia Julija jau 1988-aisiais atvažiavo į Lietuvą, aplankė ir Maironio lietuvių literatūros muziejų, jautėsi laiminga, kad susipažino su darbuotojais, tačiau ir pastarieji džiaugėsi. Kiti išeiviai dar ilgoką laiką buvo atsargūs, neįsivaizdavo, kokie galėtų būti tolesni Sovietų Sąjungos veiksmai, neskubėjo perduoti savo archyvų, o ponia Julija iš karto persiuntė V. Mačernio knygas: ir „Vizijas“, ir „Poeziją“. Jau galėjome jas matyti ir džiaugtis.

P. Julija siekė, kad jos vyras Lietuvoje būtų žinomas kaip lietuviškų knygų leidėjas. Moteris buvo pilna entuziazmo: ji muziejui užprenumeravo žurnalą „Laiškai lietuviams“, kurį redagavo kunigas Juozas Vaišnys (prisipažino, kad „Laiškų lietuviams“ į Kauną užsakiusi įvairioms įstaigoms bei asmenims 20 egzempliorių). Muziejininkams taip pat užprenumeravo žurnalus – „Metmenis“ ir „Aidus“. Ieškojo žmogaus, kuris siųstų į muziejų Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo leidinius, juos ilgą laiką siuntė fondo pirmininkas Gintautas Vėžys.

Visas straipsnis:

„Išrašyti šviesų vardą…“ Baigiantis V. Mačernio šimtmečio jubiliejaus metams

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą