Filosofiškasis poetas

Vida Platukienė

Šiandien, liepos 15-ąją, minime poeto Alfonso Nykos-Niliūno 100-ąsias gimimo metines… O rugsėjį vėl rinksimės į klases, su gimnazistais skaitysime bene filosofiškiausio lietuvių poeto eilėraščius, gilinsimės į jo mintis apie gyvenimą ir mirtį, apie namus ir svetimą žemę, kurioje gyvendamas jis bent mintimis vis ieškojo kelių atgal į gimtinę. Tikiuosi, kad šis tekstas mokytojams ir mokiniams padės geriau suprasti A. Nykos-Niliūno asmenybę ir kūrybą.

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Alfonsas Čipkus) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas. Gimė 1919 m. liepos 15 d. Utenos valsčiaus Nemeikščių kaime. Mirė 2015 m. sausio 20 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1938 m. baigė Utenos gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo romanistiką ir filosofiją. 1942 m. baigė Vilniaus universitetą. Baigiamąjį darbą parašė prancūzų kalba apie polinezietį poetą Pjerą Loti. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, studijas gilino Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose Vokietijoje. Kurį laiką dirbo mokytoju lietuviškose gimnazijose. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje. Iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje. Išeivijoje su kitais jaunais poetais dalyvavo „Žemės“ antologijoje (1951), leidžiant „Literatūros lankus“. Atskira pirmąja knyga „Praradimo simfonijos“ debiutavo 1946 m. Tiubingene. Paskui JAV buvo išleisti nauji poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953), „Balandžio vigilija“ (1957), „Vyno stebuklas“ (1974), „Žiemos teologija“ (1985). Lietuvoje 1989 m. išleista jo rinktinė „Būties erozija“, o 1996 m. – naujais eilėraščiais papildyta antra rinktinė „Eilėraščiai“.

Alfonso Nykos-Niliūno poezija aptarta daugelio Lietuvos ir išeivijos literatūros kritikų, puikiai įvertinti didžiųjų pasaulio poetų (Viljamo Šekspyro, Tomo Sternso Elioto, Dantės, Vergilijaus ir kt.) vertimai, literatūros kritikos darbai, 1998 m. Lietuvoje jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Garbės daktaro laipsnį. Tačiau apie jo gyvenimą, asmenybės bruožus rašoma nedaug, mat poetas buvo uždaras. Dienoraščių fragmentai truputį praveria duris į poeto asmenybę ir gyvenimą.

Idiliškas ir skaudus vaikystės pasaulis

Poetas gimė Nemeikščių kaime, o 1929 m. Alfonso tėvai – Adomas ir Veronika – su vaikais persikėlė namus į vienkiemį, tolokai į rytus prie Kriūtos upės. Poetas rašė: „Ten aš gimiau ir iš spindinčios žemės išaugau.“ Vaikystės pasaulis jam buvo idiliškas, saugus, tarsi be pabaigos: „Čia nebesant ko bijoti, atsisėsdavau ant baltais dobiliukais apaugusios ežios, tarp bąlančių rugių sienų.“ Tačiau jo kūryboje vaikystės pasaulis retai kada idiliškas. Dažniau jis, pasak Jurgio Blekaičio, kupinas nerimo, nuolat kažkur besiveržiąs, kintantis, skaudus, bet ir drauge didingas kosmine jėga: „Pavasario audroje blaškėsi galingas beržas, / Tartum norėdamas į mėlynas erdves išskrist; / O aš stovėjau lyg mažytis taškas prieš bedugnę erdvę / Ir pirmą kartą nenorėjau grįžt, / Nes niekas žemėje nebuvo dar manęs pavergęs“ („Grįžimas“, „Praradimo simfonijos“).

Vaikystę sudrumstė šešerių metų Alfonsui atsitikusi didelė nelaimė, galėjusi suluošinti visam gyvenimui: mėšlavežyje, varant iš tvartų vežimą, rato stipinai įsuko ir sulaužė koją. Jurgis Blekaitis straipsnyje apie poetą rašė, kad Alfonso tėvas nuvežė sūnų į Uteną pas gydytoją, o šis, pamatęs, kad koja keleriopai sulaužyta, pasakė, jog teks amputuoti. Tėvas nesutiko, norėjo pasitarti su namiškiais, vėl atvežė vaiką atgal su bendru nutarimu: jei reikia – nupjauti. Tačiau dabar gydytojas pakeitė nuomonę: „Berniuko koja pasilieka.“ Po operacijos ji visiškai sugijo, liko tik randai.

Netoli vaikystės namų, kurie, pasak poeto, stovėjo ant kalno visų vėjų purtomi, buvo parkas, našlaičių prieglauda, šitiems skurdiems basakojams vaikams berniukas jautęs užuojautą. Alfonsas buvo susižavėjęs cirku, norėjo tapti stiprus, kad galėtų apginti ne tik save, bet ir tuos našlaičius vaikus nuo skriaudėjų paauglių. Buvusi ir vaikystės žaidimų draugė, mergaitė, kurią poetas mini ir jos ilgisi ankstyvojoje kūryboje. Poetas rašė:

Yra ten namas mėlynom langinėm, vienišas;

Name gyvena palikti vaikystėje žaislai.

Giliai vidudienio tyloje miega mano dienos,

——————————————————–

Ten užkeikti ir mano begalinių kaip sapnai svajonių lobiai;

Basi draugai, mergaitė, kas pavasarį atbėgdavus kieman.

Ten šimtametis vėjas, rudenio lapus pagrobęs,

Kaip ištikimas šuo pareinant laukia. Ir saugo juos, kad atiduotų man.

„Praradimo simfonijos“

Dienoraščiuose dažnai minima Upė. Prie namų pakalnėje tekėjęs upelis, kurio niekas nevadinęs tikruoju vardu, nors tokį vardą jis turėjęs, o visi vadinę tik Upe. Jurgis Blekaitis rašė, kad pavasarį sniegams tirpstant ji tikrai virsdavusi upe: „Ištvinusi užliedavo slėnį ir dažnai nusinešdavo lieptą, kuris taip pat figūruoja Nykos poezijoje. Potvyniui atslūgus, užlietose pakrantės duobėse likdavo didelių lydekų. Parodžius vyresniems broliams, jie tas lydekas pasigaudavo.“ Poetas rašė: „Po visais lieptais ir tiltais, kokius tik galiu prisiminti iš vaikystės, visuomet būdavo daug žuvų, tyliai ir paslaptingai plaukiojančių gelmėje. <…> Tąsyk jos, lyg skaitydamos mano plėšrias mintis, iškildavo į patį paviršių ir žiūrėdavo tiesiai į akis, tarsi viliodamos į gelmę. Neaiškios baimės pagautas vaikas bėgdavęs namų link ir galvodavęs, kad jo vietoje ant tilto sėdi kojas į vandenį nuleidęs Didysis Panas ir raudonomis lūpomis juokiasi iš manęs.“

A. Nykos-Niliūno poezijai suprasti svarbus dalykas yra jo vaizduotė. Poetas teigė, kad jaunystėje gyvenimas buvo skilęs į dvi dalis: pačią realybę ir knygų, paveikslų sužadintą jo fantazijos kuriamą pasaulį. Jo žodžiais tariant, šis sukurtasis grėsė tikroviškąjį visiškai užgožti.

Pirmasis susidūrimas su mirtimi buvo labai šiurpus, įaugęs į atmintį visam gyvenimui. Tai buvo vandens į krantą atneštas nuogas skenduolis. Jis ne kartą šmėkšteli Nykos poezijoje. Gal tai ir buvo dingusi vaikystėje mergaitė.

Kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis 2016 m. „Utenos dienoje“ pasakojo, kad būsimąjį poetą smarkiai sukrėtė ir kitas įvykis: būdamas penkiametis su broliu kaimo kapinėlėse rado kaukolę, išraškė iš jos dantis ir Alfonsiukas juos susipylęs į kišenę parsinešė namo, o naktį susapnavo, kad atėjo moteris ir ėmė tiesti rankas – atiduok dantis. Tada su broliu nunešė tą kraupų lobį atgal ir palaidojo… Vėliau jį visą gyvenimą kankino baugūs sapnai, kuriuos dažnai mini „Dienoraščiuose“.

Daugelyje eilėraščių minima motina, jos šviesa lydėjo poetą visa gyvenimą. Motina buvo tyli, užsidariusi. O tėvas, priešingai, buvo atlapos širdies, stiprių emocijų žmogus. Tėvas namuose garsiai skaitydavo lietuviškas knygas, kad ir Jono Basanavičiaus pasakas, o motina ir kiti namiškiai klausydavosi. Kai skaityti išmokdavo vaikai, jie perimdavo šią tradiciją.

Maištingoji jaunystė

Jaunystėje poetą žavėjo modernizmas, maištingumas. Labai didelį įspūdį paliko „Keturi vėjai“ ir net kiek vėliau pasirodęs „Trečias frontas“, o visa senoji poezija jam atrodė kažkokia „privaloma“ ir tinkanti tik į vadovėlį. Labiausiai vertino Antano Miškinio, Jono Aisčio ir ankstyvąją Bernardo Brazdžionio kūrybą. Domėtis Vakarų rašytojų kūryba paskatino Šarlio Bodlero poezija. Pasak poeto, ši poezija jį stipriai paveikė, net išgąsdino. Vaizduotę žadino ir žymių dailininkų paveikslų nuotraukos iš Peterburgo atvežtos knygos. Taip ankstyvojoje poezijoje atsirado „vaikystės draugas Veronese“.

Vytauto Didžiojo universitete Alfonsas studijavo prancūzų kalbą ir filosofiją. Filosofiją dėstė iš Sudeikių vienkiemio kilęs kraštietis dr. Juozas Girnius, vėliau per gyvenimą parašęs poetui per 200 laiškų. Jo studijų draugai buvo poetai Vytautas Mačernis, vokiečiams traukiantis žuvęs ties gimtąja Šarnele, Gediminas Jokimaitis, vėliau ištremtas į Sibirą, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, žuvęs Raguvos miške. Nušauti, žuvę pokario miškuose, išvežti į lagerius… Panaši lemtis galbūt būtų ištikusi ir A. Nyką-Niliūną, tai supratęs jis 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Svetimoje žemėje

Namų, Tėvynės praradimas skaudžiai jaučiamas kūryboje. Daugelis jo tekstų – bandymas „kelius namo surasti…“ Kaip teigia profesorė Viktorija Daujotytė, „praradimas šio poeto kūryboje iškyla kaip pagrindinis žmogaus pažinimo kelias, vedantis nuo asmeninės individo dramos prie esminių klausimų, kuriems negalioja nei laikas, nei erdvė“. Sava žemė, kurioje šeimininkauja svetimi, prarasta, o kaip surasti, kaip įsitvirtinti, prigyti naujoje? Šią Tėvynės palikimo, išvarymo iš gimtųjų namų dramą dar paaštrina žmogiškosios XX a. antros pusės egzistencinės problemos. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė, kaip išsaugoti žmoniškumą pasaulyje, kur viešpatauja žiaurumas, mirtis, ligos, alkis… Kam visa tai? Klausimai, nedavę ramybės visai egzistencialistų kartai.

A. Nyka-Niliūnas buvo žemininkas. Jis drauge su poetais Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu savo eilėraščius skelbė antologijoje „Žemė“. Šie poetai buvo kilę iš kaimo, nuo žemės, bet ją praradę. Visi jie išgyveno panašias dramas.

Daugelis literatūros kritikų A. Nykos-Niliūno poeziją lygino su Oskaro Milašiaus kūryba, su jo simfonijomis. Henrikas Radauskas pastebėjo: „Mums tuojau krito į akis A. Nykos-Niliūno panašumas į O. Milašių – galbūt liūdniausią iš visų XX amžiaus prancūzų poetų. Tačiau tarp jųdviejų esama ir nemažų temperamento ir pasaulėžiūros skirtumų. O. Milašius yra nuovargio, rezignacijos, blyškių spalvų, pustonių poetas. Jis netiki jokiom kovom, negarbina herojų ir audrų nešamas nesiblaško po žemę, ieškodamas šviesos ir egzistencijos prasmės, kaip tai daro A. Nyka-Niliūnas.“

Filosofas Arūnas Sverdiolas teigia, kad A. Nykos-Niliūno dienoraštis – ypatingas tekstas. Tai bene didžiausias lietuvių literatūros kūrinys – 2 tūkst. puslapių prozos. Ir turbūt ilgiausiai rašytas – net 74 metus. Jame užfiksuota labai daug sąmoningo gyvenimo pėdsakų. Daugelis socialinio gyvenimo formų, pavyzdžiui, ceremonijos, jam atrodė tiesiog absurdiškos. Kai gavo išeivijos literatūrinę premiją, nenorėdamas eiti jos atsiimti, paprašė jį pavaduoti Juozą Girnių. Poetas vengė viešumos, visą gyvenimą išliko labai susitelkęs savyje.

A. Nyka-Niliūnas gyveno labai sėsliai, iki senatvės dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, bet kartą trumpam atvažiavęs į Europą apsilankė Londone, Paryžiuje, Italijos miestuose, visur apžiūrinėjo paminklus, ėjo į muziejus. Jo pastebėjimai dienoraščiuose tampa banalūs, kaip ir kiekvieno turisto. Kai jis rašo prisimindamas, sugrįždamas į praeitį, permąstydamas tikrovę, tada tie tekstai tampa vertingi ir meniški.

Savo dienoraštį poetas baigė rašyti prabėgus trejiems metams po žmonos Sandros mirties. Lygiai tą pačią dieną jis užrašė, kad baigia dienoraštį, kad jam buvo sunku rašyti ir dar sunkiau gyventi šį laiką. Arūnas Sverdiolas sakė, kad žmonos mirtis galiausiai sulaužė jo gyvenimo projektą, jis niekaip negalėjo susitaikyti su praradimu. Tai labai sunki tema.

Poetas mirė Baltimorėje (JAV) 2015 m. sausio 20 d. Artimųjų rūpesčiu jis atgulė tėvų kape Utenos parapijos (senosiose) kapinėse, kartu palaidota žmona Aleksandra (Sandra), mirusi Baltimorėje 2009 m., ir dar anksčiau miręs sūnus Horacijus.

Kažin, ar amžinybė bus tas Eldorado nuostabus?

Todėl aš ir bijau šio tobulo išsivadavimo.

(Mirtis yra kaip ir kiekvienas baltas kalendoriaus lapas.)

Ir tik todėl esu aš vergas skurdo, sielvarto, mus slegiančių

prabėgančios dienos vargų ir rūpesčių naujų <…>.

„Kasdieniška poema III“

Literatūros sąrašas:

H. Radauskas. Alfonso Nykos-Niliūno poezija. // Knyga „Atspindžiai“.

A. Gasperaitis. Straipsnis. Utenos diena. 2016-05-14.

V. Daujotytė. Pasaulio vienišasis. Bernardinai. 2015-03-21.

A. Sverdiolas. Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimo projektas. Bernardinai. 2015-07-22.

Skaitykite daugiau: https://www.svietimonaujienos.lt/filosofiskasis-poetas/

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą