Neeilinę Vytauto Mačernio istoriją pasakojantis muziejus – vis dar laukia statuso

Vytauto Mačernio (1921 – 1944) atminimą puoselėjantis, poeto muziejumi Žemaičių Kalvarijoje besirūpinantis Bronius Kleinauskas nustebina: „Tik šiemet, kai minime V.Mačernio gimimo šimtmetį, pagaliau žada mums suteikti muziejaus statusą. Bus lengviau. Nes anksčiau kiek besikreipdavome su įvairiais projektais, kad ir dėl autentiškų poeto daiktų – stalo, kėdės, komodos ir Nukryžiuotojo – restauravimo, negaudavome finansavimo, sakydavo, kad mes – ne muziejus. Nors nuo 1976 metų muziejui eksponatus, nuotraukas rinko, prisiminimus užrašinėjo, muziejų kūrė žmonės, kuriems buvo svarbu išsaugoti šiame krašte gimusio poeto atminimą. Valdžiai muziejaus nereikėjo.“

1982 metais susibūrė V.Mačernio brolija, dėjusi visas pastangas, kad poetas, parašęs „praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“, nebūtų pamirštas kaip eilinis Žemės praeivis.

Apskritai, sovietiniais metais egzistencialistinė, nuo žemės atitrūkusi, gyvenimo prasmės ieškanti V.Mačernio poezija buvo nepriimtina, valdžios ignoruota, ilgai jos neleista jokiuose literatūriniuose vakaruose skaityti, galima sakyti, buvo netgi uždrausta. Tokį valdžios požiūrį lėmė ir tai, kad poetas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ketino emigruoti.

„Vytauts vėl yr gyvs“

„Praėjus ketveriems metams po poeto žūties nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, Romoje 1948-aisiais buvo išleista V. Mačernio poezijos knygelė „Vizijos“. Tuo pasirūpino iš Lietuvos karo metais pasitraukę lietuvaičiai, turėję poeto rankraščių, – pasakojo B.Kleinauskas. – Lietuvoje pirmą kartą jo poezijos knygelė „Žmogaus apnuoginta širdis“ profesoriaus Vytauto Kubiliaus dėka išleista tik 1970 metais. Tuomet V.Kubilius atvyko į Šarnelę pas poeto mamą, grįžusią iš tremties.

Mama Elžbieta, pamačiusi sūnaus knygą, apsiverkė ir knygos priešlapyje įrašė „Vaka, musa Vytauts vėl yr gyvs“. Mama su rožančium ir šia knyga nesiskyrė iki gyvenimo pabaigos. 1982 metais išleista plokštelė „Sielos paveikslas“, kur jo poeziją skaito Valentinas Masalskis.“

Žemaičių Kalvarijoje (4 km nuo poeto gimtojo Šarnelės kaimo) buvo surastos patalpos muziejui. Jos su V.Mačerniu nesusijusios. Na, nebent, kaip B.Kleinauskas juokavo, poetas į šį namą galėjo būti atnešęs taisyti batus – čia gyveno batsiuvys. Poeto gimtieji namai Šarnelėje yra išlikę. Kažkada norėta juose kurti muziejų, bet ten gyvena V.Mačernio brolio Aloyzo sūnus. Jam tėvo namai brangūs, nenorėjo niekur keltis, todėl muziejus buvo įkurtas Žemaičių Kalvarijoje.

Kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, mokytojai Juozas ir Eugenija Neniškiai, buvusi Sedos gimnazijos direktorė Genovaitė Gricienė buvo pirmieji, surankioję ir užfiksavę V.Mačernio pėdsakus šiame krašte. Sedos gimnazija dabar vadinasi V.Mačernio vardu.

Visuomeniniais pagrindais ir lankytojų aukomis ne vieną dešimtmetį gyvavęs muziejus šiemet laukia nutarimo, paskelbsiančio jį Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialu – žinybiniu muziejum. Pirmiausia, pasak B.Kleinausko, bus imtasi autentiškų ir dabar labai jau trapių, pusantro šimto metų siekiančių poeto baldų restauravimo. Šiuos daiktus muziejui padovanojo V.Mačernio brolis Aloyzas, likęs gyventi tėvų namuose.

Vienišas kapas Šarnelės kalnelyje

„Su Aloyzu dar teko bendrauti, ir kitą brolį Juozą buvau sutikęs, – pasakojo B.Kleinauskas. – Mačernių šeimoje buvo gimę 13 vaikų, išgyveno 6 sūnūs ir dukra Valerija. Tragiškų mirčių šeimoje buvo daug. Pirmiausia 1938 metais mirė jaučio subadytas tėvas Vladislovas. 1948 metais miške buvo nušautas (o gal pats nusišovė) brolis Vladas, 1964 metais ežere nuskendo Antanas, 1974 metais mirė nuo vežimo nukritęs Jonas.“

V.Mačernio poezijos gerbėjas, muziejaus gidas, V.Mačernio brolijos narys, Žemaičių Kalvarijos M.Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas B.Kleinauskas, paprašytas papasakoti, kaip jis pats pirmą kartą susidūrė su V.Mačerniu, prisiminė, kaip gal ketvirtoje klasėje su bendramoksliais mokslo metų pabaigtuvių proga iškylavo prie Šarnelės piliakalnio.

Lakstydami miškelyje pamatė vienišą kapą. Aplinka nepriminė jokių kapinių. Tuomet iš mokytojų pirmą kartą išgirdo apie tragiškai žuvusį poetą. Įsiminė ir iš pakalnės lazda pasiramsčiuodama atėjusi sena, nedidukė, ilgu sijonu moteris. Tai buvo Vytauto motina (ji mirė 1972 m.).

„Vėliau mokytojas Juozas Nėniškis mus pasikvietė vykti į Šarnelę. Mes, vaikai, nelabai norėjom ten vykti, kažkokių poeto baldų tvarkyti“, – savo pirmąją pažintį su V. Mačerniu prisiminė B.Kleinauskas.

Eilutės iš poeto „Vizijų“

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tragiškai 1944 metais žuvusį poetą teko skubiai laidoti tiesiog šalia namų, miške. „Juk buvo karas, miestelis evakuotas. Be to, jis dar gyvas būdamas mamai yra sakęs, kad jam ta vieta patinka. Ant to kalnelio gulėdavo dienų dienas ir žiūrėdavo į dangų. Jis ir dabar ten žiūri“, – pasakojo B.Kleinauskas.

V.Mačernio brolija poeto atminimą dar 1982 metais labai jautriai yra įamžinusi po Šarnelės apylinkes, po mėgstamiausias poeto vietas išdėstytais akmenimis su eilutėmis iš jo septynių „Vizijų“. Šalia pasodinta ir po ąžuoliuką.

Skaitykite daugiau:

Neeilinę Vytauto Mačernio istoriją pasakojantis muziejus – vis dar laukia statuso

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą