Mažosios Lietuvos kultūros istorija itin brangintina lietuvių tautai ir valstybei. Čia, tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje, kurios dalis buvo vadinama Mažąja arba Prūsų Lietuva, remiant Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui, 1547 m. užgimė pirmoji lietuviška knyga – „Katekizmas“ („Catechismusa prasty szadei“), parašyta talentingo Karaliaučiaus universiteto teologijos studento Martyno Mažvydo, kurį į Karaliaučių pasikvietė pats kunigaikštis Albrechtas.
Toje lietuviškoje knygoje yra katekizmas, abėcėlė ir būsimo kunigo M. Mažvydo kreipinys į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos liaudį: „Imkit mane ir skaitykit, ir tai skaitydami permanykit.“ Tai sakydamas, kunigas turėjo omenyje, kad žmonės turi laikytis tam tikrų Dievo nustatytų įstatymų, kurių nežinojimas, kaip dabar sakoma, neatleidžia nuo bausmės. Jei jų nesilaikoma, tautos išnyksta.
Pirmiausiai iš lėto nepastebimai nunyksta kalba, siaurėja jos vartojimo arealas. Jei kraštas nukariaujamas, atsiranda dvikalbystė ir tam tikra dvikova tarp dviejų kalbų toje pačioje žemėje. Bėgant laikui, laimi nukariautojų kalba, išskyrus itin retus atvejus. Štai Mažojoje Lietuvoje kalba, buvusi brangesnė už auksą ir skalsesnės duonos kąsnį, valdant vokiečiams[1] net septynetą šimtmečių, išliko gyva.
Tai buvo ilgas ir nuostolingas procesas, vyko negailestinga kova, naudojant įvairias priemones. Lietuvių kalbai Mažojoje Lietuvoje, Prūsijos kunigaikštystėje, apsauginį skydą suteikė pats kunigaikštis Albrechtas, paklusęs Martyno Liuterio (Martin Luther) nurodymui, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas gimtąja kalba. Katekizmas mažutėliams ir kunigams turi būti parašytas gimtąja kalba, o norint išmokti skaityti, reikia pradėti nuo abėcėlės. Kad kalba būtų tvarkinga, sunorminta, reikia gramatikos, kurią vėliau (1653 m. – lot. k.) išleido Tilžės kunigas Danielius Kleinas.
Šventąjį Raštą, Senąjį ir Naująjį Testamentus į lietuvių kalbą ėmėsi versti Karaliaučiaus klebonas Jonas Bretkūnas. Vertėjas, su įkvėpimu vykdydamas šį šventą pašaukimą, galiausiai apako. Darbas buvo atliktas. Po to dar ilgai buvo redaguojamas kitų rašto žinovų, o tai daugiausia buvo kunigai, tačiau dienos šviesos Šventojo Rašto vertimas neišvydo. Kunigaikštis Albrechtas skyrė savo iždo dalį, tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK), nors tuo metu turėjo daug turtingų mecenatų, o ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas buvo kunigaikščio Albrechto pusbrolis, prie lietuviško Šventojo Rašto leidybos neprisidėjo… Į Abraomo Kulviečio pastangas įkurti lietuvišką mokyklą Vilniuje nebuvo atsižvelgta. Lietuvių kalba LDK nebuvo branginama ir todėl jos valdomos žemės, kuriose nebuvo rūpinamasi kalba, aptrupėjo ir sumažėjo.
Mažosios Lietuvos kultūros žmonės, pradedant kunigaikščiu Albrechtu ir baigiant kunigais, suprato, kad kalbą ir kultūrą, kaip ir nykstančias paukščių, gyvūnų, augalų rūšis, reikia išsaugoti, kad liktų atminimas, jog tokia lietuvininkų gentis, hegzametru apgiedota Kristijono Donelaičio, egzistavo. Lietuvininkų papročius aprašė kun. Teodoras Lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“ („Der Preusche Littauer“).
Prie mažlietuvių poeto K. Donelaičio išgarsinimo labiausiai prisidėjo Karaliaučiaus universiteto rektorius ir rašytojas Liudvikas Rėza. Jis išvertė „Metus“ į vokiečių kalbą ir vokiečių kultūrininkams pristatė šios poemos hegzametro perlus kaip europinio lygmens kūrinį. Mažos lietuviškos kultūros poetas iš Mažosios Lietuvos savo tautos kalbos grožį ir garbę iškėlė į europinį lygmenį. Dėl poeto talento lietuvių kalbos grožis ir turtingumas buvo pripažintas didžiosios kultūros dalimi, nors pats poetas jau ramiai ilsėjosi po Tolminkiemio bažnyčios altoriumi.
Kalbos likimą, be karų ir žemių pasidalijimo po nukariavimų, dažnai nulemia ir mados reikalas. LDK po unijos su Lenkija buvo galvojama, kad pasirinkti didesnės valstybės kultūrą, o drauge ir kalbą yra naudingiau, didesnės galimybės tuo pasirinkimu iškilti, būti pripažintam platesniame areale. Ir Vydūnas ankstyvoje jaunystėje buvo suklupęs ant vokiškos kultūros slenksčio, tačiau lietuviška motinos giesmė laiku jį pažadino.
Didžiojoje Lietuvoje, o ypač Vilniaus krašte, daug buvo tokių litvinų, kurie save laikė LDK piliečiais, tačiau lenkiškos tautybės – be lietuvių kalbos… Ką tai reiškia? Aš esu LDK pilietis, valdau čia didesnį ar mažesnį žemės gabalą, turiu kokį nors dvarelį, atlieku karinę tarnybą, bet kaimietiška lietuvių kultūra ir lietuviška mažos pilkos lakštingalos kalba ne man.
Būtent tie, kurie laikė save litvinais, galėjo ir turėjo jausti pareigą pakelti lietuvišką kultūrą ir kalbą į aukštesnį lygį, kaip tai darė Mažosios arba Prūsų Lietuvos šviesuoliai. Vis dėlto taip nenutiko, lietuvių kalbos jie atsižadėjo. To pasekmes jaučiame ir šiandien. Dabartiniai lenkai, kurių protėviai gal prieš šimtą metų kalbėjo lietuviškai, prie rusų kalbėjo rusiškai, o dabar reikalauja, kad Švenčionių, Šalčininkų ar Švenčionėlių miestuose, kurių vardai aiškiai išduoda, kad juos pakrikštijo lietuviai, gatvės būtų vadinamos lenkiškai. Girdi, jie lietuviškai nebesupranta. O gal nenori suprasti? Kokioje valstybėje begyventum, turi gerbti jos kalbą ir papročius. Dėl pavardžių rašymo lenkai jokių ultimatumų nekelia nei Vokietijoje, nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus Lietuvą… Kas čia atsitiko?
Vokiečių kultūrininkai iš atjautos nukariautam kraštui, kurio kalba ir kultūra palengva nyko, ir supratimo, kad vieną dieną jos gali nelikti, 1879 m. Tilžėje įkūrė Lietuvių literatūros draugiją. Tai buvo lituanistikos tyrimo centras – pirmas toks pasaulyje. Jos pirmasis pirmininkas buvo Karlas Rudolfas Jakobis. Draugijos tikslas buvo tirti kalbą, tautosaką, kultūrą, istoriją, raštiją ir literatūrą.
Draugijai priklausė kunigas ir poetas Antanas Baranauskas, lietuvininkų dainų rinkėjas Kristianas Barčas, gydytojas, tautos šauklys, aušrininkas ir tautosakos rinkėjas Jonas Basanavičius, archeologas Adalbertas Becenbergeris, kunigas, „Sandoros“ draugijos įkūrėjas, rašytojas politikas dr. Vilius Gaigalaitis, mokytojas etnografas Eduardas Gizevijus, Augustas Janulaitis, Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas, Liudvigas Pasargė, poliglotas, poetas ir politikas Jurgis Zauerveinas, prof. Teodoras Proisas, suomių kalbininkas Augustas Robertas Niemis, Filipas Fortunatovas, Karlas Kepleris, Šilutės dvarininkas, mecenatas, Hugas Šojus, savo dvare įkūręs etnografinį krašto muziejų, kuris veikia ir šiandien.
Taip pat bibliofilas Dovas Zaunius, kalbininkas, daug laiko paaukojęs kuršių kalbos tyrimui bei žodyno sudarymui Kazimieras Būga, spaustuvininkas ir lietuviškų leidinių leidėjas Enzys Jagomastas, kunigas Kristupas Jurkšaitis, drauge su Aleksandru Kuršaičiu išleidęs „Pasakas apie paukščius“, Jokūbas Stikliorius, rašytojas ir filosofas Vilhelmas Storostas-Vydūnas, politikas Erdmonas Simonaitis, drauge su kitais lietuvininkais, atvedęs Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštą į Lietuvos glėbį. Nes dėl tokios turtingos nuotakos, kokia buvo Mažoji Lietuva, teko varžytis su lenkais, kurie buvo užėmę Vilniaus kraštą, kėsinosi užimti Vidurio Lietuvą, o drauge po savo sparnu priglausti ir Klaipėdos uostą.
Gaila, kad 1923 m. Lietuvių literatūros draugijos veikla nutrūko. Lietuva Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos pasakojimo neperėmė. Sovietiniais laikais dėl Mažosios Lietuvos spaudos tyrimų, Martyno Jankaus spaustuvė atkūrimo, o laisvos Lietuvos laikais dėl Jankaus „Aušros“ archyvo prikėlimo iš numirusių labai daug padarė prof. habil. dr. Domas Kaunas.
Į Mažosios Lietuvos kaimų, dvarų istorijos, kapinių tyrimus bene svariausią indėlį įnešė architektai dr. Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Dr. Vilius Pėteraitis buvo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ sumanytojas, daugelio straipsnių pateikėjas, o drauge su Mažosios Lietuvos fondu, esančiu Amerikoje, didysis mecenatas. Prie šio milžiniško kolektyvinio darbo sąžiningai ir pasiaukojamai prisidėjo jos pirmų trijų tomų redaktorius dr. M. Purvinas.
Visas straipsnis:
