Savas svetimas dainius, arba Mickiewiczius tautinio sąjūdžio spaudoje

Adamo Mickiewicziaus priklausymas lietuvių literatūrai problema tapo XIX a. pabaigoje, kai aušrininkai ėmėsi brėžti moderniosios lietuvių tautos, o kartu ir jos kultūrinės savasties ribas. Šiame procese lietuviams didžiausių keblumų kėlė lenkakalbių istorinės Lietuvos rašytojų (Adamo Mickiewicziaus, Władysławo Syrokomlos (tikr. Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz), Józefo Ignacy Kraszewskio) kūryba. Jos negalėjai vienareikšmiškai įvardyti nei sava, nei svetima.

XIX a. Europą užvaldę nacionaliniai judėjimai suformavo poreikį „atrasti“ savo tautos ištakas (pageidautina – epine forma). Taip kilo autentiškų ar tariamų mitologinių pasakojimų užrašinėjimo banga, o poetine kalba senuosius pasakojimus prikėlę rašytojai pripažinti nacionaliniais poetais.

Lietuvą tautinės mitologijos karštinė pasiekė XIX a. pradžioje ir stipriai paveikė visą to laikotarpio Vilniaus universiteto ugdytinių generaciją, įskaitant vadinamuosius Vilniaus romantikus su Mickiewicziumi priešakyje. Jie ėmė ieškoti įkvėpimo ir medžiagos kūrybai buvusios LDK gyventojų – gudų (baltarusių) ir lietuvių – padavimuose, susidomėjo vietos žmonių kalba, papročiais, ikikrikščioniškosios LDK istorija. Taip Lietuvoje, kaip ir visoje XIX a. Europoje, prasidėjęs istorinės literatūros (romanų, poemų, dramų) bumas patraukliu ir lengvai prieinamu būdu atvėrė istorijos žinias platesnei auditorijai. 

Valstybingumo atmintį budinę Lietuvos romantikų tekstai žadino ne tik bajorijos, bet ir iš valstiečių kilusių lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų patriotizmą. Tai, kad lietuvių kalbos vartojimą viešai ginti ir propaguoti stoję aušrininkai tėvynės meilės sėmėsi iš lenkakalbių autorių kūrybos, neturėtų stebinti. Iki XX a. pradžios – Vinco Pietario romano „Algimantas“, Vinco Krėvės dramų – lietuviškai sukurtų istorinių grožinių tekstų nebuvo. Todėl ir Marijampolės gimnazijos mokinys Jonas Basanavičius Lietuvos praeitį pažino bei meile savo kraštui užsidegė greta istorinių veikalų skaitydamas Mickiewicziaus „Konradą Valenrodą“ bei Syrokomlos „Margirį“. Kaip rašo Timothy Snyderis, Mickiewicziaus „Živilė“, „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ suteikė spalvų romantinės istoriografijos sukurtam šlovingam viduramžių Lietuvos pasakojimui.

Trikalbėje (lietuviškai lenkiškai rusiškoje) kultūrinėje terpėje brendusi XIX a. pabaigos lietuvių inteligentija natūraliai (t. y. nejusdama kalbos nei kultūros barjero) perėmė iš lenkų kalba rašytos Lietuvos literatūros patriotines idėjas, kurias vėliau transformuotu pavidalu perkėlė ir į tautinio sąjūdžio ideologinę programą. Nors lenkakalbių Lietuvos romantikų grožiniai tekstai, Juozo Tumo žodžiais tariant, išmokė pirmuosius lietuvių inteligentus „gerbti savo praeitį ir mylėti dabartį“, vėliau jiems tekęs uždavinys apibrėžti lietuvių nacionalinę kultūrą lėmė dilemą: ar minėtus kūrinius traktuoti kaip savą, ar kaip svetimą kultūrinį paveldą?

Būtent todėl, kad modernusis lietuvių nacionalizmas savo simboliką sėmė iš XIX a. Lietuvos bajorijos (ir užsienio filologų, folkloristų etc.) „atrastosios“ etninės valstiečių kultūros, pačių vietos bajorų kultūros lietuviškumas – pirmiausia dėl lenkų kalbos – imtas kvestionuoti. Kokiais tad argumentais, prielaidomis ir kultūrinėmis praktikomis buvo paremtas Mickiewicziaus kūrybos (ne)priskyrimas lietuvių literatūrai?

Visas straipsnis:

Savas svetimas dainius, arba Mickiewiczius tautinio sąjūdžio spaudoje

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą