Vytauto Mačernio šimtmetis Šarnelėje. „Mieloji mano Lione, mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią. Tavo Vytis“

Vytauto Mačernio muziejus Žemaičių Kalvarijoje, 1987-aisiais įkurtas poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva, jauniausio Lietuvos literatūros klasiko šimtųjų metinių proga tikisi išgirsti laimingą žinią – nutarimą šį muziejų paskelbti Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialu – žinybiniu muziejumi.

„Kai Mačernio muziejus jau turės statusą, tada mes būsime ramūs“, – sako Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas BRONIUS KLEINAUSKAS. 1982-aisiais susibūrusios ir poeto įamžinimu besirūpinusios (irgi E. Matuzevičiaus dėka) Vytauto Mačernio brolijos narys ir šio muziejaus gidas.

Per šimtmečius gimsta tik toks vienas kaip Vytautas Mačernis (1921–1944), pasakodamas apie šio muziejaus gyvavimą ištaria B. Kleinauskas. Ir apie V. Mačernio įspaustas pėdas Šarnelės (žemaičiai kirčiuoja Šárnelė) kaimo apylinkėse, po kurias poetas mėgo klajoti, braidyti po pelkes, gulinėti ant žolės žvelgdamas į debesis, sėdėti įsilipęs į susikaltą gandralizdį ir žiūrėti iš aukštai į plytinčias erdves. Kur V. Mačerniui gimė gražiausios nuo žemės atitrūkusios vizijos – jo eilėraščiai. Kur pataikius atsitiktinei artilerijos sviedinio skeveldrai jis žuvo, buvo arklio pargabentas į Jurkų sodybos kiemą ir kur kukliai ilsisi vienas savo mylimame Šarnelės kalnelyje.

Kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912–2005) iniciatyva po Šarnelės kaimą, nebyliai primindamos apie V. Mačernio buvimą, čia išsibarsčiusios septynios jo akmeninės vizijos. Atvykusieji į kalvotąją Žemaičių Kalvariją, garsėjančią devyniolika Kryžiaus kelio koplyčių, čia gali užeiti į poeto V. Mačernio muziejų, kur nedideliame kambarėlyje stovi autentiški baldai, šeimos padovanoti iš poeto namų, sukaupta nuotraukų, atiduotų Žemaičių Kalvarijos gyventojų, mokytojų Juozo ir Eugenijos Neniškių, V. Mačernio brolijos narių, K. Bružo, taip pat Sedos gimnazijos buvusios direktorės Genoveitos Gricienės. 

„Galbūt visi ženklai dar nesudėti, bet radę pagalbą būtinai tai padarysime, – sako V. Mačernio mylėtojas B. Kleinauskas. – Džiaugiuosi, kad Mačernio paminėjimas įgavęs pagreitį. Į muziejų nuolat atvyksta moksleivių. Birželio 4-ąją ant Šarnelės piliakalnio vyks didelis dainuojamosios poezijos pagal Mačernio žodžius renginys, o birželio 5-ąją Žemaičių Kalvarijoje bus surengta konferencija, tą pačią dieną ji vyks ir Sedos gimnazijoje.“

Pasakodamas apie savo pažinties su V. Mačerniu pradžią geografijos mokytojas mintimis nusikelia į ketvirtą klasę, kai pabaigtuvių proga išvykoje su bendramoksliais bežaisdami karą Šarnelės piliakalnyje aptiko vienišą kapą. Kas gi čia? – pasidarė smalsu vaikams, jau turintiems supratimą, kaip atrodo įprastos kapinės. Ir mokytojai tąsyk jiems bepasakojant apie čia palaidotą poetą Vytautą Mačernį, B. Kleinauskas prisimena vaizdą – iš pakalnės ateinančią moterį, kuri tada vaikams pasirodė tipiška ragana, su ilgu sijonu, didžiule skara, medine gumbuota lazda.

„Tai buvo poeto mama Elžbieta Mačernienė. Nebegaliu atgaminti, ką ji mums tada tiksliai pasakojo, bet aišku – kad čia palaidotas jos sūnus“, – prisimena geografijos mokytojas.

Vėliau, jam jau mokytojaujant, į mokyklą atvyko mokytojų Neniškių šeima: „Tai buvo labai stiprūs kraštotyrininkai, ypač mokytojas Juozas. Jis mus ir pradėjo raginti sutvarkyti Mačernio įamžinimo vietas, pastatyti rodykles. Taip po trupučiuką mano pažintis su Mačerniu tęsėsi. O paskui jau darbavausi brolijoje, gal ir nebuvau labai aktyvus joje, bet visi stengėmės, kad muziejus nebūtų paliktas likimo valiai.“

„Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas! / O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį / Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas, / Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!“ – vieną mėgstamų V. Mačernio eilėraščių cituoja jo muziejaus gidas B. Kleinauskas. Arba, pasakoja, štai abiturientams kaip sveikinimą šiemet parinkęs tokius V. Mačernio žodžius: „Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“, ir palinkėjęs jiems ieškoti žvaigždžių.

Dažnai vesdamas ekskursijas B. Kleinauskas skaito ir paskutinį V. Mačernio eilėraštį, parašytą 1944-ųjų spalio 7-osios rytą – apie gyvenimą tarsi tekančią upę:

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.
Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir
juokai.
Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
manęs nepažįsta.
Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos
mirksta vandeny.
Man yra truputį liūdna.
Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug
vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau
galvoti, bet mano mintys taip pat teka.
Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.
Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau
liūdnas.
Gera yra žaisti ir mylėti…
Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt,
kaip upė teka.
Jaunimo ant vandens yra daug.
Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
žaidžia jaunystės spalvomis…

Šarnelė, 1944.X (iš „Songs of Myself (I–XV)“)

Patys pirmieji V. Mačernio eilėraščiai apie tėviškę, pasakoja B. Kleinauskas, gimė jam besimokant Sedos progimnazijoje. Įdomu, kad lygiai du šimtai eilėraščių iš suskaičiuojamų 214-os parašyti Šarnelėje. Niekur kitur jis nerado tokios nuostabios vietos poezijai gimti kaip gimtąjį kaimą.

V. Mačernio poeziją šiandien galima skaityti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, itališkai, rusiškai. B. Kleinausko manymu, būtų gražu ją išversti į visas kalbas – septynias, kurias V. Mačernis mokėjo (būdamas vos 23-ejų). 

„Man dar teko susitikti su žmonėmis, kurie buvo tarnavę Šarnelės kaime pas ūkininkus Mačernius. Su tokiu ponu Šleiniumi nuo Barstyčių. Tai jis sakydavo: kartais pasiutimas imdavo, kai matydavai: toks vyras – drūtas, ir dar ne vienas, atsiveždavo ir draugų, guli ant žolės sode ir į dangų žiūri, deklamuoja eilėraščius. Sako, mes galvodavom: nu a velnią jis ten ir mato. O lauke šienas džiūva – reikėdavo prikibti prie darbų, mažai pagalbininkų sulaukdavome. Paskui sako: bet vakare gimsta nuostabus eilėraštis. Tai toks Mačernio buvo pašaukimas – ne šieną pjauti, o rašyti eilėraščius“, – išgirstais poeto amžininkų prisiminimais dalijasi B. Kleinauskas.

Kad V. Mačernis nuostabiai rašo, yra įvertinęs ir rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Viename literatūriniame vakare jis išgirdo jaunuolį skaitant ketvirtąją iš savo „Vizijų“, ir paprastai tylus, ramus V. Mykolaitis-Putinas šįkart atsistojo, išėjo į priekį ir pasakė: čia bus didis Lietuvos poetas!

Meilė

Amžina V. Mačernio meilė Bronė Vildžiūnaitė ir šiandien amžinybėje laukia susitikimo su mylimuoju, kalba B. Kleinauskas primindamas apie neįvykusias jųdviejų slaptas vestuves ir daugiau gyvenime taip ir neištekėjusią Bronę. Jos mama buvo kategoriškai nusiteikusi prieš šias vedybas. Matyt, turtingiems Kauno ponams, inteligentams Vildžiūnams V. Mačernis neatrodė tinkamas žentas. Slaptos V. Mačernio ir B. Vildžiūnaitės vestuvės buvo sumanytos 1943 m. rugpjūčio 12-ąją Rotušėje. Apie šį įvykį sužinojusi ponia Vildžiūnienė sukėlė tariamą isterijos priepuolį, ligą, ir dukra, žinoma, puldama gelbėti mamą nutarė santuoką atidėti. Vytautas tąsyk apmaudžiai jai prasitarė, kad juodu turbūt daugiau niekada nebesusituoks. Toks tas likimas ir buvo.

„O man asmeniškai teko susipažinti su kita moterimi, kuri irgi buvo įsimylėjusi Vytautą gimnazijos laikais, – pasakoja mokytojas B. Kleinauskas. – 1993 metais priėmiau grupę lietuvių iš Amerikos, Vokietijos, kurie domėjosi Mačerniu ir pažinojo jį: kas kartu mokėsi Telšiuose, kas Sedoje. Po daug metų šie žmonės atvyko pakeliauti Mačernio takais. Ir kai aš papasakojau gražią Vytauto ir Bronės meilės istoriją, viena moteriškaitė pradėjo savo rankinuke kažko ieškoti ir ištraukė dvi nuotraukas. Ir sako: tu turbūt apie mane nieko nežinai? Aš esu Lionė. O apie Lionę aš buvau sužinojęs iš Telšių, iš ponios Talat-Kelpšienės prisiminimų, kadangi Vytautas paskutiniu metu buvo nuomojęsis butą pas Talat-Kelpšas. Ponia Talat-Kelpšienė, tokia pagyvenusi moteriškė, man žemaitiškai pasakė: nu bet buvo gražus tas Vytauts, uns moni sena moteriška tika. Bet tuos mergas stovėja aplink truobą mūs. Veina tuokia ateja rytmetį veina valonda anksčiau ir stovės už trobos kampą; kap tik es kitas pro vartelį, tep ana šast prie anuo.

Ta moteriškėlė, kuri ištraukė iš rankinuko dvi nuotraukas, sako: tai aš ta ir buvau, kuri šast prie Vytauto ir pristodavau. Tai buvo Lionė Daumantaitė-Baltrušaitienė. Ji irgi buvo pasitraukusi į Vakarus. Jos dvi nuotraukos dabar yra pas mus muziejuje. Padovanojo mums. Nuo to laiko, kai susipažinome, mes ir bendraujame. Ir šiandien (gal jau mėnuo koks praėjo) man teko bendrauti su ja, atšventusia 102 metus. Sunkiai ji suvokia apie mane, bet kai pasakiau apie Vytautą Mačernį, apie muziejų, tai jos klausimas buvo toks: ar Vytauts gyvs yr Šarnelėj? Vadinasi, jos širdyje jis tikrai buvo.“

Įdomiausias faktas, susijęs su šiomis fotografijomis, pasak B. Kleinausko – nuostabios dedikacijos, įrašytos kitoje jų pusėje. „Mieloji mano Lione, mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią. Tavo Vytis“ ir „Mieloji Lione, prisimink apsiblaususį Vytautą, gulintį grabe. Tavo Vytis“. Tas grabo įvaizdis V. Mačerniui buvo iškilęs tuomet, kai jis, palaidojęs savo pirmąją meilę Danguolę, buvo pareiškęs norą išvykti į Italiją ir įstoti į asketiškai kalnuose gyvenančių vienuolių kartūzų ordiną. Lovos, kuriose šie vienuoliai gulėdavo, buvo labai panašios į karstus.

Iš tikrųjų, remiantis prisiminimais, Vytautas patiko daugeliui merginų, tačiau poetui svarbiausia buvo jo pirmoji meilė ir, laikui užgydžius žaizdas – jo vienintelė meilė Bronė Vildžiūnaitė.

„Bronė Vildžiūnaitė jam iš tikrųjų padėjo. Pirmiausia finansiškai, nes tuo laikotarpiu ūkininkai nedisponavo pinigais – aiškina B. Kleinauskas. – Kazys Bradūnas, kuris 1991 metais buvo atvykęs į mūsų muziejų, tada pasakė: aš tik iš lėktuvo, ir pirmas mano žingsnis – čia. Aplankyti Vytautą. Vytautai, koks tu laimingas, tu likai amžinai jaunas, o man jau 74-eri. Kazys Bradūnas prisiminė, kokie buvo šaunūs vakarai bendrabutyje, kai iš Šarnelės atkeliaudavo siuntinys, kvepiantis dešromis, lašiniais. Taigi Vytautas produktų turėjo, o jo draugė Bronė jam padėjo finansiškai.“

Motina

Kai Vytautas atvykdavo į Šarnelę atostogų metu ir savaitgaliais, pasak B. Kleinausko, kadangi jo mama buvo tikinti moteris, jis visada apsilankydavo bažnyčioje Žemaičių Kalvarijoje, sėsdavosi į tą pačią vienuolių klaupką. Ir žmonės per Mišias matydavo nesuderinamą tokioje vietoje vaizdą – V. Mačernį vartant knygą – filosofijos žodyną ar Friedrichą Nietzschę. Tačiau po Mišių marijonų vienuolyno sodelyje Vytautas visada paskaitydavo savo naujausius eilėraščius.

Po pamaldų žmonės nuolat matydavo Mačernienę, tada jau našlę, likusią be vyro, kurį subadė nuosavas jautis, vyriškoje kompanijoje. Su vyrais ji susitikdavo pasišnekėti ir numatyti darbus, kadangi vienai teko valdyti 114 hektarų žemės. Ji sakydavo: su vyras ta gali pasirokouti, o su moteriškom juokia rokundą neišvesi.

Mačernienė buvo stipri žemaitė, ir tai nuolat galėdavai išgirsti ją sakant. Aš savo nugara verčiu vežimus – suprask, Mačernienė kartu su kitais vyrais daržinėje palindusi po vežimu šieno jį išversdavo nugara. 

B. Kleinauskas pasakoja ir istoriją, kaip V. Mačernio mama brangino savo sūnaus poezijos rinktinę. Kai 1970 metais išėjo V. Mačernio „Žmogaus apnuoginta širdis“ ir poeto mama, neseniai grįžusi iš tremties, atvykus profesoriui Vytautui Kubiliui, išvydo sūnaus knygą, priešlapyje įrašė tokius žodžius: Vaka, mūsų Vytauts, vėl yr gyvs. Su vienu šios knygos padovanotu egzemplioriumi Mačernienė nesiskyrė iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kur ėjo, kur važiavo, visur nešiojosi. Kai ją jau sunkios būklės išvežė į Plungės centrinę ligoninę, kartu su savimi ji pasiėmė rožančių ir šią knygą. Deja, ligoninėje pastaroji dingo. Teliko V. Mačernio mamos įrašas profesoriaus Kubiliaus knygoje.

„Mama mylėjo Vytautą. Aišku, ji negalėjo jo išmylėti, iščiūčiuoti taip, kaip kitos mamos čiūčiuoja, liūliuoja savo vaikelius. Ji buvo ūkininkė. Todėl Vytauto globos ėmėsi senolė, su ja jis tarsi dvasiškai suaugo. Net sesuo Valerija vis paminėdavo, kad vaikystėje Vytautas visada turėjo sėdėti šalia senolės. Ir sako, kaip mums, vaikams, būdavo pikta, kad baba skaniūsius kosnelius atiduod Vytautui“,– pasakoja B. Kleinauskas.

Apie tai, kad mama Vytautą tikrai mylėjo, anot mokytojo, byloja ir jos pomėgis skaityti ir deklamuoti sūnaus poeziją. Taip pat buvęs Mačernių samdinys yra pasakojęs, kad Vytautas niekada negrįždavo namo savaitgaliais vienas – du tris draugus visada atsiveždavo. Ir sako, mums, samdiniams, būdavo keista stebėti: atvažiuoja tokie vyrai dviem, trims dienoms, galbūt ir ilgesniam laikui, reikia valgyti duoti. O mama Vytautui niekada blogo žodžio dėl to nėra ištarusi, tik vieną kartą, kaip pasakojo, pasikvietusi į kaminą aiškiai pasakė: Vytautėli, tau ir tavo draugams atskirą katilą nevirsiu – suprask, reikės maitintis tuo, ką valgo visa šeimyna.

Visas straipsnis:

Vytauto Mačernio šimtmetis Šarnelėje. „Mieloji mano Lione, mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią. Tavo Vytis“

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą