Birželio 5 dieną minimas jauniausio mūsų literatūros klasiko Vytauto Mačernio šimtmetis. Su jo kūryba susipažįstama dar mokykloje, o jo – romantiško poeto-filosofo įvaizdis, taip pat jaunatviško maksimalizmo, egzistencinių įžvalgų bei vienatvės potyrių sklidini eilėraščiai, jaunystės laikotarpiui ypač tinka.
Reikšmingo svorio prideda ir tragiška poeto žūtis ankstyvame amžiuje bei jo palaidojimas gimtojoje Šarnelėje, kur poetas ir parašė didžiąją savo kūrybos dalį. Visa tai sutelpa į Mačernio legendą ir paverčia jį intriguojančiu savosios kartos balsu, kartos, kuriai jaunystėje teko išgyventi sudėtingus ir neretai dramatiškus pasirinkimus – priverstinė emigracija, miškas ar susitaikymas su naująja santvarka ir gyvenimas visiškai pasikeitusiame krašte.
Šioje Mačernio legendoje neretai nutylima viena ypač svarbi – meilės – istorija. Didžioji dalis poeto laiškų yra skirta jo mylimajai Bronei Vildžiūnaitei, su kuria jie turėjo susituokti Vilniuje 1943 metais. Deja, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ši ceremonija taip ir neįvyko, o pačiai Bronei visą gyvenimą teko skaudi dilema – kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei santuoka, kurios abu taip laukė, būtų įvykusi…
Pati Mačernio mylimoji, kuriai neseniai sukako šimtas metų, visą savo gyvenimą nugyveno niekam negarsindama šios istorijos, neužrašiusi prisiminimų, tik saugodama tai kaip brangiausią savo turtą.
Šis pokalbis su rašytoja ir muziejininke Aldona Ruseckaite, 2017 metais parašiusia romaną „Dūžtančios formos“, kurio pagrindine ašimi tapo Vytauto ir Bronės, romane vadinamos Sofija, istorija. Knygos autorei ne kartą teko bendrauti su poeto sužadėtine, tad bent iš dalies ir pačiai pavyko prisiliesti prie Mačernio legendos.
Skaitykite daugiau:
Klasikas, kurio sužadėtinė iki šiol gyva: Vytauto Mačernio meilės istorija
