Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?
Kiekviena tauta turi savo istorija bei praeitį kuri išugdo žmoguje dvasines vertybes, kultūra, tradicijas, papročius. Tačiau atrodo, kad tautos istoriją yra vis labiau numojama ranka. Naujoji karta nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi ir vis dažniau nebepaiso nusistovėjusiu tradicijų bei vertybių. Kiekvienos tautos praeitis yra neatsiejama nuo dabarties. Praeitis yra mūsų visų palikimas, liudijimas ateinančioms kartoms apie visa tai teko išgyventi mūsų senoliams. Daugybė Lietuvos poetu, rašytojų labai mėgo rašyti apie istorinius įvykius ir akcentuoti į mūsų tautos praeitį. Tačiau man kyla klausimas: kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?
Mūsų protėvių puoselėjamos vertybės parodo lietuvybės svarba ir gali net padėti išsaugoti tradicijas bei tautiškumą. Iš istorijos pamokų visi labai gerai žinome jog buvusi Mažoji Lietuva priklausė Prūsams. XVIII a. Pradžioje į Mažąją Lietuvą skverbėsi švietimo idėjos, ir žmonės ėmė domėtis Lietuvos praeitimi senųjų prūsu likimu ir istorija, ir jų kalba. Mažojoje Lietuvoje lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta kuri pataikauja vokiečiams. Ir apie tai mane privertė susimastyti vienas iškiliausiu lietuvių rašytojo XVIII a. Mažosios Lietuvos rašytojas lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo poemoje ,,Metai“ aprašė tautos praeitį, kuri yra labai svarbi dabarčiai nes parodo kokia didelio vertybe turi tautiškumas ir lietuvybė Kristijono Donelaičio poemoje vaizduojamas valstietis kuris gyvena Rytų Prūsijoje ir yra atsidūręs pavojuje dėl nutautėjimo. Donelaitis į jį prabyla gimtąja kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje susiduria dvi tikrovės sritys ,,lietuviškoji“ ir ,,vokiškoji“. Veikėjai poemoje kalba apie tai jog ,, vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko“ kad kitataučiai ,, lašinių lietuvišku prisiėdę; veržlybus lietuvininkus iškept nesigėdi“. Poetas teigia jog netekdamas papročių bei kalbos būras genda morališkai. Norint išsaugoti savita tradicijas reikia neleisti pasiduoti kitokio gyvenimo gundymams o norint išsaugoti tautiškumą būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų. Būrai didžiuojiesi savo kalba bei papročiais kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai tokie kaip lašiniai, dešros. Kitataučiu bendravimas ardo būrų bendruomenės uždaruma keičia papročius. Poemoje ,,Metai“ lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Donelaitis tautiškumą sieja su dora bei išsižadėjimu savo papročių lietuviai pradeda ,,viežlybumą“ moralinį tvirtumą. Viežlybumas yra būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, nes naikina tautiškumą. Donelaitis teigia jog teisingai gyvendami lietuviai pagal visas katalikiškas morales galima išsaugoti bei nenutolti nuo savo tautos praeities. Taigi galime teigti jog Donelaitis, savo poemoje ,,Metai“ parodo Mažosios Lietuvos gyvenimą, bei mano nuomone gan svarbias lietuvių problemas ir iškėlė tautiškumo bei lietuvybės svarba kuri yra aktuali net ir iki pat šių dienų.
Praeitis literatūroje parodo ne tik tikrus ir nesuvaidintus istorinius įvykius, bet ir tragiška tautos žmogaus likimą. Žmogus visais laikais stengėsi ieškoti geresniu gyvenimo ne vien sau bet ir savo šeimai bei tautai visomis išgalėmis stengėsi pasiekti savo tikslą nes laisvė tai vienas pagrindiniu dalyku norint gyventi laimingai. Puikiai tautos istorija aprašo vienas žymiausiu XIX a. lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas apysakoje ,,liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojama Banių šeimos likimas. Papūtęs naujas vėjas jauno žmogaus širdyje įžiebia dvasine viltį ir svajonę ,,jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakankamai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis“. Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo tačiau jie eina kovoti už žeme, laisve, nors kita visuomenės dalis iš jų juokęsi ir rūpinasi tik savimi. Pirmąsias sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios Ubagės pasakojimo kuri tvirtai tiki kad sukilimai tik beprasmiškai mirs ir bus kaip buvę. Tačiau pagrindinis apysakos vaidmuo atitenka Juozapotai kuri yra laikoma liaudės moters ir kančių, nelaimių simbolis. Bet Juozapota yra naivi bei jautri moteris kuri tiki jog rytdiena bus geresnė. Tačiau tą diena kai visos sukilimo viltys žlugo ir ji pamatė savo Petriuką kartuvėse jos dvasia mirė. Taigi nesunku suvokti jog Biliūno kūrinyje atsispindi tautos praeitis ir pasakojimai apie sukilimą, sukilėlius ir tragiška tautos likimą yra svarbūs dabarčiai nes tik iš tokių kūrinių galime sužinoti apie tai kas vyko praeityje.
Apibendrinant galima teikti jog kiekviena žmogaus tautos praeitis yra mažiau ar daugiau svarbi bet ne visi tai parodo. Daugelis Lietuvos poetu bandė sukelti susidomėjimą praeitimi, lietuvybės saugojimu ir tautiškumu. Praeitis yra svarbi nes ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtu tokios praeitie kokia dabar turime tai ir nebūtume tokia tauta kokia esame.
