Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: Įsivert_lent(2) Įvertin_ raš(1) Vaižgant_kūrin(2) Minčių žemėlapis(2) Integruotos veiklos diena Vilniuje 12_įveikt-save_lent(2) (1) 13 _įž_pab(1) KALÄ–DINÄ–S Å VENTÄ–S AKIMIRKOS JUSEVIÄ__IŲ SKYRIUJE 14-užd_rasin-vertin(1) KALBOS KULTŪROS (SPECIALYBĖS KALBA) RAŠTO DARBAS 2018-03-18 kalbinukų renginys kalbu pritaikyta programa 1PATAISYTA KOLEGA-KOLEGAI-STEBÄ–JIMO-FORMA Klasicizmo atsakymai UGDYMAS KITAIP Maironis

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: Tautinė tapatybė

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: MOKOMASIS RAŠINYS

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi gerąja patirtimi: TEIGINIŲ formulavimas

Pasaulinė pašto sąjunga (PPS) ir Lietuvos paštas kviečia Lietuvos mokinius dalyvauti tarptautiniame jaunimo epistolinio rašinio konkurse. Šiemet viso pasaulio mokiniai kviečiami atsakyti sau, kas yra jų gyvenimo didvyriai, ir apie juos parašyti laiške. 48-ąįį kartą PPS rengiamo jaunimo epistolinio rašinio konkurso šių metų tema – „Parašyk laišką apie savo didvyrį“.

Kviečiame Lietuvos mokinius laiškuose pasidalinti savo mintimis apie didvyrius – t. y. apie tokius žmones, kurie įkvepia, skatina būti geresnius, kuriais didžiuojamasi, žavimasi, kurių pėdomis sekama. Tai – ypatingi asmenys, formuojantys vertybes, požiūrį į pasaulį ir santykį su juo. Todėl kviečiame rašyti, galbūt papasakoti, kodėl jie jums tokiais didvyriais tapo“, – primena Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė.

Pernai tarptautiniame jaunimo epistolinio rašinio konkurse dalyvavę mokiniai rašė laiškus tema „Įsivaizduok, kad esi laiškas, keliaujantis laiku. Ką norėtum pranešti savo skaitytojams?“. Geriausiu darbu tarptautinė vertinimo komisija išrinko 13-metės Kipro Respublikos pilietės Charos Phoka rašinį. Ji savo laiške atskleidžia tarptautinio konflikto ir migrantų kontrabandos problemas, pasakodama skaudžią laiško kelionės istoriją iš Pietų Azijos į Europą.

Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas organizuojamas dviem pakopomis. Pirmiausia šalies mokyklose rengiamas nacionalinis etapas. Iš atsiųstų rašinių vertinimo komisija išrinks 6 geriausius laiškus. Dar 4 laiškų autoriams komisija skirs skatinamuosius prizus. Pirmosios vietos laimėtojo rašinys bus verčiamas į prancūzų kalbą ir siunčiamas PPS Tarptautiniam biurui, kuris vykdys tolimesnę nugalėtojų atranką antrajame konkurso etape.

Daugiau informacijos apie konkursą bus paskelbta https://www.lmnsc.lt/epistolinio_rasinio/ 

Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971-ųjų. Jį rengia PPS Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO. Lietuvoje šį konkursą organizuoja AB Lietuvos paštas kartu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Konkursą remia Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijos.

Tiesiog pagalvokim visi kartu ir labai kritiškai – o kaip padaryt, kad būtų geriau negu tai, ką parašysiu. Ir nebūtinai jau čia vienintelę teisybę. Tiesiog kaip matau pabuvusi skirtinguose sluoksniuose. Dauguma turbūt siūlys tobulinti tai, kas yra. Bet man regis, čia vienas tų atvejų, kurie neveikia būtent todėl, kad per daugybę metų interesų grupės jį tobulino tiek, kad dabar jis kainuoja milžiniškus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Sistema tiesiog neveikia, nes patobulinimai įvedė daugybę apribojimų, ir visa sistema iš esmės užimta tuo, kad žiūri, kaip geriau atitikti tuos apribojimus, o ne kaip siekti savo tikslų. O galiausiai tikslas pasidaro atitikti apribojimus, visi kiti pasimeta.

Rašau šitą tekstą todėl, kad keliems straipsnio 15min skaitytojams kilo labai logiškas klausimas: kas gi tie stiliaus normintojai ir turinio plokštintojai? Kam čia ant scenos surengt ilgas ovacijas? Čia mokslininkai, mokytojai, kas? Iš ko sudarytos egzamino turinio kūrino, vertinimo ir dar balažin, kokios komisijos?

Taigi: kas ten tokie?

Bėda, kad čia arba kvieti mažiausiai pusšimtį žmonių, arba nekvieti nieko: šita sistema yra kolektyvinio proto (ar veikiau – kolektyvinės beprotystės) padarinys. Todėl bet koks bandymas ją pagerinti tik dar labiau klampina viską žemyn. Taip jau yra: bandymas kažką tobulinti nekeičiant esmės, deja, baigiasi dar didesne blogybe.

Įsivaizduokit: kas nors parašo labai blogą romaną, o tada jį išsiunčia penkiems redaktoriams. Pirmas sutvarko kalbą pagal VLKK. Antras sugalvoja, kad siužetą reikia tobulinti. Trečias nusprendžia, kad čia nepakankamai intelektualu, ir pabando padaryt kokį metatekstinį lygmenį. Ir t. t. Kai jau autorius gauna suredaguotą tekstą, jis nebeatpažįsta, kad tai jo. Dar blogiau – niekas, net tie, kurie siūlė šituos redaktorius, nesupranta, ką skaitė.

Su rašiniu taip ir yra. Veikia VLKK, mokytojų sambūriai ir profsąjungos, ministerija, UPC, ŠMM, NEC, mokslininkai, politikai. Tiesą sakant, jie veikia visoje sistemoje. Ir tai gerai, nes turi balsą. Bet už sprendimus juk turi būti kažkas atsaingas – kažkas aiškus? O nėra. Todėl dabar švietimo sistema yra pasidariusi tokia keista, kad iki galo jos niekas nesupranta: vaikai nesupranta, ką jie veikia mokykloj, jų tėvams irgi šitas neaišku. Mokytojai juo labiau. Ir būtent todėl iš esmės nepiktybiška ir seniai planuota etatinio darbo užmokesčio reforma atnešė ministrei ne triumfą, o interpeliaciją – tiesiog tai buvo lipinta ant seno išpuvusio pagrindo.

Todėl, mielieji, visiškai natūralu, kad jūs nesupratote kai ko, ką rašiau. Internetuose prisiskaičiau, kad mano straipsnio kai kas visiškai nesuprato, kad kai kurie teiginiai liko neaiškūs. Taip, tai buvo perspektyva iš vidaus. O kai sistema tiek išpuvusi, žinoma, kad ji nelogiška. Ir, man regis, ten net neįmanoma normaliai visko suprasti, nes ten daug kas yra absurdas ir nesąmonės, o rimtu veidu ir loginiu protu aiškint idiotizmą – reiškia jį legitimuot, kaip kitados man sakė vienas labai geras universiteto dėstytojas.

Žmonės, pavyzdžiui, nesuprato, kaip gali reikėti specialių instrukcijų ištaisyti mokyklinį rašinį. Aš irgi suprantu tik tiek, kad tai – tipiškas stagnuotos sistemos veikimas: kiekvienas funkcionierius ten atrodo esąs svarbus, nors iš tiesų visi resursai skiriami ne esmei, o šalutinėms sritims. Įsivaizduokite tradicinę biurokratinę sistemą, kur 70 proc. žmonių gauna atlyginimus už tai, kad kilnoja popierius. Čia taip yra. Krūva pavaldžių ŠMM įstaigų gauna didžiulį finansavimą iš mūsų visų kišenių, kad kurptų vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, programas, jų etapus ir dar neaišku, ką. Ir jie visi, supraskite, reikšmingi.

Dar vienas įdomus dalykas: lituanistui UPC (taip, to paties apsiskandalinusio Ugdymo plėtotės centro) Kalbų skyriaus vedėjas yra antras žmogus po ministrės. Jis kuruoja ŠMM lėšomis vykdomus kvalifikacijos tobulinimo kursus, nuotolinių kursų svetainę “Lituanistų avilys”, tvirtina ugdymo programas prieš jas pasirašant ministrei, tvirtina egzaminų programas. Žinoma, viskas vykdoma viešųjų pirkimų keliu. Ne, viešųjų pirkimų skyrių vadovai nekontroliuoja – na, manau, prireikus gali prakišti savus, bet vargu ar gali plauti pinigus. Tam yra visokie totoraičiai.

Bet čia mes turim labai įdomią autoritarinę personą, kuri nori paklusnumo, bet apie literatūrą neką teišmano. Ir tada natūraliai kyla kova tarp tų suinteresuotų šalių, nes visi bando egzaminą ir sistemą bendrai užtempt ant savo kurpaliaus. Ir dar visada atsiranda tų žaidėjų, kaip Dargis, kurie judina nematomus pinigėlių ir paramos siūlus.

Tai kaip ten viskas vyksta?

• UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti ugdymo programas. Laimi savi, nes konkursas parodomas tik tam, kam reikia. Nu jis viešas, taip. Bet ar kas sėdi toj keistoj viešųjų pirkimų svetainėj ir žiūri, ar naujas nepaskelbtas? Niekas apie jį netrimituoja, patikėkit. Nors turėtų. Jeigu laimi neaiškūs (t. y., ne savi), tada jie parašo programą, kuri nugula į stalčių – taip yra buvę.

Čia jeigu kam įdomu – viešasis pirkimas yra baisi biurokratinė tryda. Pvz., neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma suburti tinkamą komandą tam skandalu pasibaigusiam UPC pirkimui dėl ugdymo turinio atnaujinimo. Peržiūrėjau reikalavimus – ten buvo pirkimas konkrečiai sričiai “Kalbos”. Vadinasi, tas, kuris ryžtasi dalyvauti tam pirkime, turi suburti komandą nuo baltarusių kalbos iki lotynų. Nuo 5 iki 12 kl.

• UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti egzaminų programas, kurios siauresnės už bendrojo ugdymo programas. Laimi tie patys, kurie sudaro programą, nes jie geriausiai išmano 🙂 taip, egzaminų programos atskirtos nuo bendrojo ugdymo programų. Koks rezultatas? Žinoma, kad dauguma mokyklų kala egzaminų programas ir į ugdymo per daug net nesigilina! Ate, šiuolaikine literatūra. Ate.
• Tie patys ekspertai, kurie sudarinėjo programas, rašo vadovėlius ir rengia mokytojų “kvalifikacijos kėlimo” (iš tiesų – valstybės pinigų plovimo) seminarus. Čia klaikūs pinigai, žinokit.
• NEC skelbia viešųjų pirkimų konkursą parengti egzaminų užduotis. Čia skelbiama kasmet panašiu metu, tai jeigu nori, susižiūri ir dalyvauji. Kas ir kodėl laimi, nežinau.
• Egzaminų rengėjai – valstybės paslaptis, supratot? Nepakviesit atsiimt ovacijų. Ugdymo programų rengėjai betnt nurodomi mažom raidelėm. O štai egzaminų rengėjų nesužinosit niekaip, nebent bus durni ir prisipažins. Arba išaiškės, kad ruošė dvyliktokus egzams pagal savo sudarytas užduotis. Tada jau teisinė atsakomybė.
• Dabar jau konkrečiai – apie lietuvių kalbos ir literatūros VBE. Čia yra vertinimo normų lentelė. Kas sugalvojo, kad galima rašinį įvertint 100 balų skale ir išdiferencijuot, kuo skiriasi 56 nuo 61, yra durnas. Nes gali niekuo nesiskirti, gali visu kuo skirtis. Autorystės tiksliai nežinau, įtariu, kad ta lentelė, kaip ir kitkas čia – kolektyvinio idiotizmo produktas, kur vienas pasakė, kitas susapnavo ką kita.
• Buvo visokių bandymų tą lentelę tobulint, bet suprantat – ydinga ji iš esmės. Bet koks tobulinimas kuria naują šizofreniją. O vertinimą daryt visai kitokį nesutinka niekas. O niekas. Nes visi tiki, kad lentelės ir standartizavimas savaime kuria skaidrumą. Nu čia tiek pat skaidrumo kiek viešuosiuose pirkimuose.
• Dabar ta VBE vertinimo sistema yra kasmet tobulinama, bet ne keičiama iš esmės. Klausimai nuo 2011 nėra, ko mes tikimės iš vaiko. Ne ne. Klausimas: ar iš dviejų dauginti visus taškus, ar tik galimus surinkti už vadinamąjį turinį? Kas nežino, pasakau, kad nuo 2017 m. lapkričio iš dviejų dauginami tik turinio taškai. Kartu ir paklaidos.
• (Ne, mokytojo sakė, kad intervalai neįmanomi, siūlėm. Neįmanoma parašyt, kad “labai pagrįsta analizė” – 13-14 taškų. Turi būt 7, nes 13-14 numato subjektyvumą, o va 7 atsieit ne. Ak, šventasis naivume. Subjektyvumo juk neišvengsi. Anksčiau, kad susidarytų 100, iš viso galima buvo surinkti 50 taškų ir už turinį, ir už raišką, o jie visi su visom neišvengiamom vertinimo paklaidom paklaidom buvo dauginami iš 2, taigi paklaida buvo dar didesnė. Viena skyrybos klaida realiai, viską ten sudauginus, galėjo lemti du taškus ir atitinkamai 3-4 VBE balus. Dabar, sakykim, bent čia geriau, nors vertinant turinį, kur vertinimo paklaidos kaip tik didžiausios, jos dar ir padauginamos iš dviejų.)
• Pernai buvau tų lentelių “tobulinime”, kur dėl milijono susikertančių interesų ir dar supernelanksčių įstatymų nieko per daug nepatobulinsi. Šiemet, kaip supratau, nurašyta pernykštė lentelė. O gal ir buvo koks posėdis, bet kas ten posėdžiavo ir kas ten ką darė, nežinau. Tiksliau, įtariu, kad mokytojų eksperčių gvardija.

Ne, ne visi mokytojai ekspertai yra blogis. Dauguma šiaip yra didus gėris. Čia sakau labai rimtai. Tiesiog egzamino vertinimas visų pirma veikia savo galios įtvirtinimo principu. Ant manęs per apeliacinę komisiją viena tokia beveik staugė: “Čia reikia subordinacijos!!” Juokingiausia, kad mane kvietė kaip ekspertę. Ačiū už šituos subordinacijos norus.

Dabar – pats vertinimas: kas nusprendžia, kur yra stiliaus klaida?

Idėjos švietimo sistemoje seniai nėra priežastis veikti. Jos yra pateisinimas įvesti savo galią, savo įtaką, primesti savo prioritetus. Atsimenat, ką rašėm abi su Vaicekauskiene? Kad kabinėjimasis prie “kalbos kultūros” arba stiliaus, arba dar balažin, ko, užtemdo minties plėtotę.

O dabar pažiūrėkit į tai, ką čia pusę pamiršdama surašiau. Veikia tas pats principas: absoliučios neatsakomybės už nieką ir darbo imitavimo. Prisimenat Balį Sruogą, kai jam prižiūrėtojas liepė ryte žabus po vieną kraut į vieną tvoros pusę, o vakare vėl atgal? Taip ir mūsų švietime – niekam nerūpi, kas iš to, rūpi, kad nepritrūktų žabų ir kad krūvelė būtų tvarkinga. Ir negali sakyt, kad tie žmonės nedirba, ne. Manyčiau, jie netgi jaučiasi perkrauti, menkai finansuojami ir tiesiog skriaudžiami. Taip jau būna su neefektyviomis sistemomis.

Per patį egzaminų vertinimo etapą sistema maždaug tokia:

1. Visos vertinimo komisijos pirmininkė ir centrų (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje) pirmininkės perskaito keliasdešimt rašinių kiekviena tema.
2. Klampesni darbai atspausdinami ir visos dienos ilgio seminare aptarinėjami kartu su mokslininkais. Siūlomas vertinimas.
3. Jau šiuo etapu iš kažkur (tikrai nežinau, iš kur) atsiranda “kalbos kultūros” ir stiliaus klaidų sąrašų papildymai.
4. Tada vertinimo centrų pirmininkės veda seminarą tuose centruose dirbantiems vertintojams. Kiekvienam centrui paskiriama tam tikra tema pagal tai, kiek darbuotojų centre (Vilniaus didžiausias) ir kiek mokinių rašė kokia tema.
5. Vyksta vertinimas centruose. Vertintojai apkraunami konfidencialumo sutartimis. Yra moksliniai konsultantai. Kiekvieną rašinį skaito du vertintojai. Jeigu jų vertinimas skiriasi, skaito trečiasis. Ar būna, kad antrasis mechaniškai perrašo pirmojo žymėjimus? Būna.
6. Visi ištaisyti darbai suplaukia į Vilnių ir vyksta kontrolinis vertinimas. Kiek mačiau, per jį rašinys, įvertintas kaip labai geras, gali būt visiškai nukaltas. Ten tos pačios žiniuonės, kur pradžioje seminarus rengia.
7. Tada jau skelbiami rezultatai, po jų renkasi apeliacinė komisija ir taiso tuos darbus, kurių autoriai apeliuoja.

Aš niekad nemaniau, bet pasirodo, toje keistoje hierarchijoje taisyti vad. “kontrolinius” ir apeliacijas yra garbė. Realiai tai įšventinimas į Žinančiųjų luomą. Tą, kuris skundžiasi neišmokančiomis pagal jų įsivaizdavimą mokytojomis. Kai kada, žinoma, pagrįstai. Kai kada ne.

Tai o kur atsakomybė?

Dabar galima galvoti apie mokslą, tyrimus, studijas – ką norite. Man regis, per visą švietimo sistemą perėjęs šitas mechanizmas, kai niekas už nieką neatsako, kai atsakomybė pasiskirsčiusi į visas puses, todėl galiausiai dėl visko kaltas ministras arba seimas, nors jie rašinėlių netaiso. Arba kokia nors visų vertintojų pirmininkė. Arba Banytė, nes ji va ėjo, taisė, o ką daryt. Visi ir niekas.  Ir būtent todėl didžioji dalis dalyvių jaučiasi panoptikume. Deja, čia vienas atvejų, kai Foucault perkeltas praktiškai, ir tai nėra malonu.

Nežinau, kam tai naudinga – na, politikams control-freakams arba nedraugiškiems kaimynams tikrai, bet dalis tų ekspertų, kurie ten ateina ir pakeičia skūrą, nerūpi nei kontrolė, nei šnipai. Ne, čia yra kažkas kito – noras suvienodinti, užgniaužti, apriboti, įforminti, subiurokratinti. Tikslas, mano galva, yra ne kokie nors reptiljanai arba masonai, ar dar kas, kiek visuotinis nebesuvokimas, kam išvis reikalingas mąstymas ir išsilavinimas. Žinoma, kad jis dingo, nebūtinai yra atsitiktinis dalykas, bet to aš neaptarinėsiu, nes nuoširdžiai nežinau, kam konkrečiai to gali reikėti. Nekursiu sąmokslo teorijų, nors kuo toliau, tuo labiau švietimo sistemos žlugdymas man atrodo tiek pat blogos per dešimtmečius susiklosčiusios vadybos, kiek ir nenoro ją keisti bei siekio lobti iš ES pinigų rezultatas. Ir gerai, jeigu tik tiek.

Atsimenat, ką mudvi su Loreta rašėm – kad rašinių knisinėjimas užtemdo visuminio vertinimo galimybę? Tas pats visoje švietimo ir mokslo sistemoje: susiformuoja vientisas neatsakomybės mechanizmas, kur veiksmų daug, o naudos jokios. Žodžių daug, bet jie nieko nelemia. Diskusijos vyksta, bet į tuštumą.

 

Siaubas.

Taigi – toks banalus dalykas kaip netikęs rašinėlio įvertinimas arba idiotiškas noras išmesti užsienio autorius iš literatūros programos yra to paties reiškinio kitokie pasirodymo variantai. Ir nei vienas nedžiugina.

Ką daryti? Kalbėti ir kalbėtis, neužsidaryti, mokytis, suvokti žinias kaip vertybę, kurios reikia siekti, o ne duotybę iš pateptųjų biurokratų ir prie jų prisėdusiųjų rankų. Ir šįkart tai adresuoju visų pirma patiems mokytojams net labiau, negu vaikams. Tada gal būtų reali galimybė mažinti demokratijos ir nelipt kiekvieną kartą ant to grėblio, nes dabar, panašu, laipiojimas ant grėblių yra nacionalinis sportas, o biurokratija visiems patogi, nes išvaduoja nuo asmeninės atsakomybės.

Ir būtent todėl būtini esminiai, ne kosmetiniai pokyčiai.

Straipsnio nuoroda:

Kas liko nutylėta: visokie švietimo sistemos norminimai

 

NEC skelbia 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo kriterijus ir labai gerų turinio aspektu darbų pavyzdžius.

Reta kultūra šitaip žaloja savo vaikus dėl gimtosios kalbos kaip šiandien Lietuvoje. Taip, būtent taip ir manau. Pažiūrėkim, kaip suprantamas raštingumas švietimo dokumentuose. Palyginimas – suvokimo motina, todėl greta lietuviškų, pasidėjau dar daniškus dokumentus.

Pirma reikėtų pasakyti, kad susigaudyti lietuviškų programų, jų priedų, metodinių instrukcijų ir lentelių gausoje žmogui iš šalies (universiteto) nėra lengva. Ypač nepalengvėja atsivertus Danijos gimnazijoms skirtus aprašus – jie profesionalesni, konkretesni, su švietimo idėjomis lengva tapatintis, galima atpažinti taip pat mąstant save. Skaityti gerokai lengviau, neperkrauta šimtais nefunkcionalių terminų kaip lietuviškose programose. Ir kompiuterinis raštingumas aukštesnis – dokumentai patogiai sumaketuoti, su turiniu, interaktyviomis nuorodomis.

Programų idėja, sandara ir didaktika Lietuvoje ir Danijoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Danijoje raštingumu laikomas sugebėjimas profesionaliai skaityti, analizuoti ir kurti įvairaus žanro dalykinius tekstus. Per egzaminą vertinama, kaip tikslingai mokinys naudojasi lingvistikos, literatūros ir medijų mokslų žiniomis ir metodais. Taigi – žanrinė įvairovė, mokslinė prieiga.

Taip pat danukams keliami informacinio ir skaitmeninio raštingumo reikalavimai. Mokiniai studijuoja ir kuria multimodalius tekstus – tokius, kurie įtraukia vaizdinę, garsinę, video medžiagą (filmus, tinklalapius, youtube filmukus, grafines noveles ir kitus). Mokykla augina jų sugebėjimą, cituoju: „kaip piliečiams, susivokti ir veikti šiuolaikiškoje, demokratiškoje, digitalizuotoje ir globalioje Danijos visuomenėje“. Baigę gimnaziją tokie piliečiai, tikimasi, „nepasiklys, mokės atsirinkti ir kritiškai bei analitiškai vertinti įvairių žiniasklaidos kanalų pateikiamą informaciją“. Taigi – medijos, kritiškumas, skaitmena, ateitis.

Bet grįžkime namo, kur mes turime savo kozirį – „puoselėjame“, „saugome“ ir „gryninamės“, nes esame netaisyklingi berniukai ir mergaitės.

Skaitykite daugiau:

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies

„Jau išmokau rašyti rašinio sakinius“, – sako mokinys, o mokytojai per nugarą lyg perbėga kažkas šalto – panašus jausmas būna, kai kyla temperatūra pirmą peršalimo dieną. Bet ką nors pasakyti sunku: taip, egzistuoja „rašinio sakiniai“, tokie štampai kaip „Vincas Krėvė – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų“ arba „visais laikais žmonės mylėjo vienas kitą“.

Šitos frazės padeda parašyti 500 privalomų egzamino rašinio žodžių, bet jomis nepasakoma beveik nieko. Iš kur šitokie sakiniai? Čia mokytojos to reikalauja? Čia privaloma taip parašyti?

Ogi čia suveikia elementari vaikų ir mokytojų savisauga, kylanti iš iki šleikštumo išpreparuotų abitūros rašinio vertinimo normų. Jame 42 taškai (išties 21, kuris padauginamas iš dviejų) skiriami už turinį – temos supratimą, argumentavimą arba teksto interpretaciją, rėmimąsi kontekstu ir struktūrą, o 58 – už raišką (14 už rašybą, 15 – skyrybą, 9 – „kalbos kultūrą“, 20 – stilių). Tegu mane velniai griebia, jeigu teksto struktūra yra labiau turinys, o ne forma, kaip atrodo vertinimo normų kūrėjams; bet čia kalbame apie kur kas rimtesnę problemą.

Ji matyti ir tada, kai sėdama vertinti rašinių: užuot ramiai perskaičius tekstą, apie jį pagalvojus ir tik tada pažymėjus rašybos ir skyrybos klaidas, čiumpamas spalvotas tušinukas ir klaidos žymimos iškart. Žinoma, tai susiję su iš tiesų rimtais mokytojų įgūdžiais, kurie atsiranda skaitant labai daug rašinių, bet vis dėlto tokiu būdu matyti darbo visumą nelengva. Juolab kad taisoma apsikrovus skyrybos taisyklėmis, žodynais, specialiai vertinimui parengtais lankstukais, kur išvardijamos klaidos, ir t.t. Į juos tenka žvilgčioti – netikiu, kad mintis nenuklysta. Dar vienas momentėlis – per apeliacinę komisiją greta mokytojos sėdi mokslininkas: mokytojos taiso rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą, stilių, o mokslininkas jas konsultuoja turinio klausimais.

Atvirai pasakius, nieko per daug neprikonsultuosi, nes literatūriniam rašiny pagal reikalavimus turi būt abiejų autorių biografiniai ar kūrybos kontekstai, ir, nors tu nusprok, negalėsi skirti taškų už puikią, bet hermetišką analizę; o vaiką, kuris rašo apie meilę remdamasis veikiausiai psichologijos ar etikos pamokų medžiaga ir kūrinius ima tik kaip pavyzdžius, vadina manipuliatoriumi, nors kitur literatūros išnaudojimas žymiai baisesnis. Kyla nepolitkorektiškas klausimas: ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai? Šio straipsnio autorės manymu, sunkiai.

Bet minėtoje situacijoje matyti dar ir tai, ko tikimasi atitinkamai iš mokytojų ir iš mokslininkų: kad pirmiesiems kažkaip sunkoka su mąstymu, o antrieji rašyt nemoka. Ir pasirodo, kad tikrai nemoka, nes kažkaip kiauliškai nepastebi „kalbos kultūros“ klaidų, o apie stilių jau net kalbėti neverta. Išties mokslininkai, kiek mačiau, stiliaus atžvilgiu žymiai nuolaidesni, jiems ten atrodo „viskas tvarkoj“.

Skaitykite daugiau: 

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

 

 

 

Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi informacija iš „Lituanistų avilio“ ir kviečia diskusijai:

Dėl egzamino rašino ir testo

Dėl programos atnaujinimo_Augutės Liutkevičienės

Diskusija LA LKL BRANDOS EGZAMINAS 2021 m

LKL BENDRŲJŲ UGDYMO PROGRAMŲ ATNAUJINIMAS

Metodinės dienos UT atnaujinimas

2018 m VBE REZULTATAI

Kokio brandos egzamino norime, 2021