Martynas Mažvydas, davęs Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą, pirmąją lietuvišką abėcėlę, išmokęs melstis ir giedoti lietuviškai, perfrazuojant jį patį, šį darbą darė „ne dėl to, kad atneštų šlovę ir išgarsinimą“, bet kad „mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams“. Gyvą lietuvišką žodį dar turime, o žmogų, jį mums dovanojusį, kažkur pametėme. M.Mažvydo žemėje, kurią vadiname ir Prūsų Lietuva, ir Mažąja Lietuva, nebeliko net istorinių lietuviškų vietovardžių. Nyksta Ragainės bažnyčia, kurioje jis 16 metų kunigavo. Todėl visuomenininkų idėja surasti M.Mažvydo kapą, tikėtina, esantį kažkur bažnyčios rūsiuose, ne tik sveikintina, bet ir įpareigojanti – jos įgyvendinimas turėtų būti valstybės garbės reikalas.
Iniciatyva ieškoti kapavietės
Idėja ieškoti M.Mažvydo kapo kilo žurnalistei prie Šv. Sosto Vatikane Laimai Pangonytei. Už šią patriotinę akciją pasirašė 300 žmonių. L.Pangonytės įsitikinimu, M.Mažvydo kapo paiešką galima palyginti su lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kapo istorija. „Metų“ autoriaus kapas atsidūrė po Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčios, kur jis buvo palaidotas 1780 m., griuvėsiais. Sovietmečiu Lietuvos mokslininkai, restauratoriai, kultūros atstovai kreipėsi į Maskvą ir gavo leidimą ieškoti garsiojo lietuvio kapo. Darbai truko 14 metų. Tarp ten surastų 20 kunigų, palaidotų pagal liuteronų papročius, pavyko identifikuoti K.Donelaičio palaikus. Restauravus Tolminkiemio bažnyčią, jis buvo palaidotas toje pačioje kriptoje, kur ir rastas. „Tai kodėl istorija negalėtų pasikartoti ir su M.Mažvydu?“ – klausia L.Pangonytė.
Apie M.Mažvydo Lietuvą
Mes vis dar atkakliai sakome: Karaliaučiaus kraštas, Ragainės bažnyčia, Tolminkiemis, nors šie pavadinimai – tik mūsų atminty. Ir senuose žemėlapiuose bei knygose. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Karaliaučiaus kraštas atiteko Rusijos Federacijai, sovietų valdžia ėmėsi pervadinti autentiškus baltiškuosius ir germaniškuosius vietovardžius, net vandenvardžius, į rusiškus. Nepaisydama, kad Karaliaučiaus krašto (taip pat ir visos Rytų Prūsijos) vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių kartų intelektinė nuosavybė – etninis kultūrinis paveldas buvo be skrupulų naikinamas. Elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi negyvenama žemė, neturėjusi jokios istorijos. Karaliaučius tapo Kaliningradu, Ragainė – Nemanu, Tilžė – Sovetsku, Tolminkiemis – Čistyje Prudy ir t.t.
Bet grįžkime į Martyno Mažvydo Lietuvą. Lietuviškos raštijos pradininko gimimo data ir vieta nėra žinomos. Spėjama, kad M.Mažvydas gimė apie 1520 m. Vakarų Žemaitijoje. Iki 1546 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Manoma, kad galėjo mokytojauti Abraomo Kulviečio įsteigtoje protestantiškoje kolegijoje. Dėl Reformacijos idėjų skleidimo Vilniuje buvo persekiojamas. Todėl 1546 m. birželį išvyko į Karaliaučių, pakviestas paties Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, kuris ieškojo gabių jaunuolių, galinčių po studijų tapti evangelikų liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Studijuodamas teologiją Karaliaučiaus universitete M.Mažvydas parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes“, kurią mes įpratome vadinti „Katekizmu“.
Į Ragainės parapiją, kurioje jis tarnavo nuo 1549 m. iki pat savo mirties, kunigauti atvykusiam M.Mažvydui teko rūpintis ne tik lietuviškomis giesmėmis, bet ir į lietuvių kalbą versti liturgiją, kuri Reformacijai dar tik įsibėgėjant vis dar buvusi lotyniška. 1563 m. gegužės 21 d. miręs M.Mažvydas pagal visus papročius buvo palaidotas Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Laikui bėgant ir griaunant pastatą, bažnyčia buvo perstatyta tris kartus. Sovietmečiu čia atsirado baldų parduotuvė ir socialiniai būstai. O maldai skirti keli apleisti kambarėliai – vienas stačiatikiams, kitas – liuteronams ir katalikams. Taip M.Mažvydo, to niekam nebereikalingo svetimšalio, kapas pasimetė. Ant Ragainės bažnyčios bokšto kabo tik Lietuvos kultūros ministerijos iniciatyva atidengta memorialinė lenta, kad čia Dievui meldėsi M.Mažvydas. Bet ir ji, vietomis jau neįskaitomomis raidėmis, prašosi restauravimo. Į Ragainę atvykstantys turistai, norėję pamatyti šventąją Mažvydo bažnyčią, su liūdesiu žiūrėdavo (ir žiūri) į nykstantį istorinį paveldą. Galbūt dėl to Ragainės (Nemano) stačiatikių bendruomenė ir jos šventikas Petras Astachovas kreipėsi į Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami restauruoti bažnyčią Ragainėje. Akivaizdu, pagalbos nesulaukė. Todėl dabar čia atliktas kosmetinis remontas –
sutvarkytas ir paremontuotas daugiabutis ir baldų fabrikas.
Prezidentės atsakymas
Į prezidentūrą kreipėsi ir „Respublika“, klausdama, ką prezidentė atsakė stačiatikių šventikui. Atsakymas, kurį pasirašė prezidentės vyr.patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė, nelabai ką paaiškino, bet gerai iliustravo institucijų darbo tvarkos principą: „popierius persiųsk toliau“.
„Toks kreipimasis į prezidentę buvo gautas. Reaguojant į jį, kultūros ir užsienio reikalų ministrai buvo įpareigoti bendradarbiaujant su Kaliningrado sritimi, ieškoti galimybių pasirūpinti su M.Mažvydu susijusių kultūros paveldo objektų išsaugojimu ir palaikymu, – rašoma redakcijai skirtame atsakyme. – Visuomeninės iniciatyvos, prisidedančios prie Lietuvos kultūrinio paveldo užsienyje išsaugojimo ir įprasminimo, yra itin svarbios valstybei. Tai įrodo ir prie Seimo įkurta speciali, tuo besirūpinanti Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.“ Dar priduriama, jog „ieškant lituanistinio paveldo ir jį įprasminant geriausi rezultatai yra pasiekiami, kai mokslininkai ir visuomenė dirba kartu“. Todėl M.Mažvydo kapavietės nustatymas ir jo atminimo įprasminimas galėtų būti vienas tokių projektų.
R.Karbauskio kvietimas
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, paklaustas, ar rasti Mažvydo kapą ir tinkamai jį pagerbti nėra mūsų pareiga, sakė: „Dėl to nėra abejonių. Kadangi apie idėją surasti M.Mažvydo kapavietę aš nieko nežinau, ji manęs nepasiekė, nežinau ir pasiūlymų, man sunku būtų komentuoti konkrečiai. Bet vertinant pačią esmę, kiek tai reikšminga Lietuvai, be abejonės, tai labai reikšminga. Ir kuo mes geriau gyvename kaip valstybė, tuo visa tai reikšmingiau. Esu pastebėjęs, kuo žmonės geriau gyvena, tuo labiau pradeda vertinti materialius dalykus. Todėl labai dažnai klausimai, susiję su mūsų istorija, kultūra, kažkaip atitolsta, nebe tokie svarbūs atrodo. Dėl to valstybė turi ypač stengtis iškelti tuos dalykus kaip prioritetus, kurie yra labai svarbūs, nors visuomenei tuo momentu gal tai ir nėra pirmos svarbos reikalai. Aš labai aiškiai pastebiu, kad anksčiau požiūris į kultūrą, į panašius dalykus buvo jautresnis. Antra vertus, keičiasi kartos. Ir jei žiūrėtume į mūsų išsilavinimą ir žinojimą bei domėjimąsi kultūra ir istorija, akivaizdu, kad tai menksta. Todėl valstybė turi tuos dalykus parodyti, iškelti.“
Pasak R.Karbauskio, jis palaikąs idėją ieškoti Mažvydo kapo. „Aš kviesčiau tai daryti, jei jūs tą iniciatyvą dabar iškelsite. Tegul tai būna mano viešas kvietimas per jūsų žiniasklaidos priemones: kviečiu prisidėti prie šios iniciatyvos. Galima bus Kultūros komitete pasitarti, kokie galėtų būti daromi žingsniai, koks kelias galėtų būti“, – sakė R.Karbauskis.
Reikia platesnių diskusijų
Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, paklaustas, ar evangelikai liuteronai kaip bendruomenė kažką daro dėl Ragainės bažnyčios, atsakė: „Ten ir kita valstybė, ir kita Romos bažnyčia. Ten ne visai liuteronų nuosavybė yra. Bet mes kuo tik galėsime prisidėti, tikrai prisidėsime.“
Vyskupas atkreipė dėmesį į iškilusią diskusiją, ar vertėtų keisti M.Mažvydo kapo vietą, ar palikti jį ten, kur jis yra, jeigu pavyktų rasti ir identifikuoti palaikus. Paklaustas, kokia jo paties nuomonė šiuo klausimu, sakė: „M.Mažvydas aptarnavo parapijiečius ir visame Klaipėdos krašte, kuris priklausė Rytų Prūsijai. Konkrečiai, ir Vilkyškių parapiją. O šiandien Vilkyškių parapija yra Lietuvoje. Jeigu M.Mažvydo palaikai atsidurtų Vilkyškių parapijoje, ten, kur buvo jo parapijiečiai – tai mums, čia gyvenantiems lietuviams, būtų tokia simbolinė vieta. Galbūt ir jam. Gal jo palaikai būtų labiau pagerbti negu svetimam krašte.“
Bet evangelikų liuteronų vyskupas pripažįsta ir kitą nuomonę. „Stiprūs argumentai ir tų, kurie sako „ne“ palaikų perkėlimui. Jie sako, kad mes kažką svarbaus prarastume Rusijos dalyje, buvusioje Rytų Prūsijoje, nes paveldą kaip tik ten reikia akcentuoti“, – sakė vyskupas.
Viltys į popiežių
Vytauto Didžiojo universiteto, turinčio Teologijos fakultetą, rektorius Juozas Augutis, prieš numatytą popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, kreipėsi į Vatikano spaudos centro direktorių Gregą Burkę (Greg Burke) prašydamas informuoti popiežių apie kunigą M.Mažvydą ir jo darbus. Šiuo prašymu buvo susidomėta ir gautas leidimas tiesiogiai parašyti popiežiui, prašant palaiminimo M.Mažvydo kapo paieškos darbams.
Rektorius, paklaustas, ar gautas koks nors atsakymas iš popiežiaus, ar galbūt jo ir nereikia laukti, atsakė: „Kaip ir nėra reikalo laukti atsakymo. Mes teikėme prašymą paminėti Mažvydą. Nurodėme argumentus, kodėl jis mums toks svarbus. Dabar viltis siejame su popiežiaus vizitu, kad jis paminėtų mūsų kunigą. Jeigu popiežius rastų galimybę tą padaryti, mums būtų didžiulis paskatinimas kelti Mažvydo klausimą.“
Paklaustas, ar rasti M.Mažvydo kapą nėra valstybės garbės reikalas, J.Augulis atsakė: „Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris pasakytų priešingai. Tai yra mūsų ir kalbos, ir spausdintos knygos, ir su tikyba susijusių dalykų, nors Mažvydas ir buvo protestantas, šaknys. Iš to šaltinio sėmėsi visa Lietuva tiek raides pažinti, tiek tikėjimo, tiek moralės pradmenų. Tai mums labai svarbu.“
Vien šios idėjos paviešinimas, priminimas visuomenei apie M.Mažvydą ir platesnės diskusijos, pasak rektoriaus, yra reikalingos.
„Ypač svarbu priminti jaunimui, – sakė rektorius. – Vienas dalykas yra iš mokyklos vadovėlio sužinoti sausus faktus, visai kitas – dalyvauti diskusijoje, apmąstyti pačiam, ar galima kažką padaryti, kodėl to reikia ar nereikia.“
Visas straipsnis:
Ar ne laikas grąžinti skolą Mažvydui?
Naujausi komentarai